1 "Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

2 Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

3 Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

4 Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

5 Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

6 Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

7 rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

8 Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

9 O dabar tapau priežodis jų dainose,

10 jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

11 Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

12 Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

13 Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

14 Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

15 Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

16 Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

17 Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

18 Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

19 Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

20 Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

21 Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

22 Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

23 Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

24 Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

25 Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

26 Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

27 Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

28 Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

29 Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

30 Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

31 Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu".

1 "But now those who are younger than I have me in derision,

whose fathers I considered unworthy to put with my sheep dogs.

2 Of what use is the strength of their hands to me,

men in whom ripe age has perished?

3 They are gaunt from lack and famine.

They gnaw the dry ground, in the gloom of waste and desolation.

4 They pluck salt herbs by the bushes.

The roots of the broom tree are their food.

5 They are driven out from among men.

They cry after them as after a thief,

6 so that they live in frightful valleys,

and in holes of the earth and of the rocks.

7 They bray among the bushes.

They are gathered together under the nettles.

8 They are children of fools, yes, children of wicked men.

They were flogged out of the land.

9 "Now I have become their song.

Yes, I am a byword to them.

10 They abhor me, they stand aloof from me,

and don’t hesitate to spit in my face.

11 For he has untied his cord, and afflicted me;

and they have thrown off restraint before me.

12 On my right hand rise the rabble.

They thrust aside my feet.

They cast their ways of destruction up against me.

13 They mar my path.

They promote my destruction

without anyone’s help.

14 As through a wide breach they come.

They roll themselves in amid the ruin.

15 Terrors have turned on me.

They chase my honor as the wind.

My welfare has passed away as a cloud.

16 "Now my soul is poured out within me.

Days of affliction have taken hold of me.

17 In the night season my bones are pierced in me,

and the pains that gnaw me take no rest.

18 My garment is disfigured by great force.

It binds me about as the collar of my tunic.

19 He has cast me into the mire.

I have become like dust and ashes.

20 I cry to you, and you do not answer me.

I stand up, and you gaze at me.

21 You have turned to be cruel to me.

With the might of your hand you persecute me.

22 You lift me up to the wind, and drive me with it.

You dissolve me in the storm.

23 For I know that you will bring me to death,

to the house appointed for all living.

24 "However doesn’t one stretch out a hand in his fall?

Or in his calamity therefore cry for help?

25 Didn’t I weep for him who was in trouble?

Wasn’t my soul grieved for the needy?

26 When I looked for good, then evil came.

When I waited for light, darkness came.

27 My heart is troubled, and doesn’t rest.

Days of affliction have come on me.

28 I go mourning without the sun.

I stand up in the assembly, and cry for help.

29 I am a brother to jackals,

and a companion to ostriches.

30 My skin grows black and peels from me.

My bones are burned with heat.

31 Therefore my harp has turned to mourning,

and my pipe into the voice of those who weep.