1 Jobas atsakydamas tarė:
2 "O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus!
3 Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius.
4 Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.
5 Ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? Ar baubia jautis prie savo pašaro?
6 Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Ar kiaušinio baltymas turi skonį?
7 Tai, kuo bjaurėdavosi mano siela, yra mano suspaudimo maistas.
8 O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi.
9 Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.
10 Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.
11 Iš kur man jėgos, kad turėčiau viltį? Koks galas, kad aš toliau gyvenčiau?
12 Ar mano jėga yra akmens jėga? Ar mano kūnas iš vario?
13 Manyje nėra pagalbos ir išmintis pasitraukė nuo manęs.
14 Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.
15 Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį.
16 Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu.
17 Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjusišnyksta.
18 Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta.
19 Temos ir Šebos karavanai tyrinėjo juos ir pasitikėjo jais.
20 Tačiau jų viltis apvylė juos, jie atėjo ir buvo sugėdinti.
21 Jūs esate niekas, nes pamatę mano pažeminimą, išsigandote.
22 Argi ar prašiau: ‘Duokite man dovanų iš savo turto?’
23 Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų. Išpirkite mane iš prispaudėjų’.
24 Pamokykite mane, ir aš nutilsiu; duokite man suprasti mano klaidas.
25 Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.
26 Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.
27 Jūs puolate našlaitį ir savo draugui kasate duobę.
28 Dabar pažvelkite į mane ir matysite, ar aš meluoju.
29 Atsakykite, kad nebūtų netiesos. Atsakykite, ar aš ne teisus?
30 Spręskite, ar aš netiesą kalbu? Ar aš neatskiriu tiesos nuo melo?"
1 Then Job answered,
2 "Oh that my anguish were weighed,
and all my calamity laid in the balances!
3 For now it would be heavier than the sand of the seas,
therefore my words have been rash.
4 For the arrows of the Almighty are within me.
My spirit drinks up their poison.
The terrors of God set themselves in array against me.
5 Does the wild donkey bray when he has grass?
Or does the ox low over his fodder?
6 Can that which has no flavor be eaten without salt?
Or is there any taste in the white of an egg?
7 My soul refuses to touch them.
They are as loathsome food to me.
8 "Oh that I might have my request,
that God would grant the thing that I long for,
9 even that it would please God to crush me;
that he would let loose his hand, and cut me off!
10 Let it still be my consolation,
yes, let me exult in pain that doesn’t spare,
that I have not denied the words of the Holy One.
11 What is my strength, that I should wait?
What is my end, that I should be patient?
12 Is my strength the strength of stones?
Or is my flesh of bronze?
13 Isn’t it that I have no help in me,
that wisdom is driven away from me?
14 "To him who is ready to faint, kindness should be shown from his friend;
even to him who forsakes the fear of the Almighty.
15 My brothers have dealt deceitfully as a brook,
as the channel of brooks that pass away;
16 which are black by reason of the ice,
in which the snow hides itself.
17 In the dry season, they vanish.
When it is hot, they are consumed out of their place.
18 The caravans that travel beside them turn away.
They go up into the waste, and perish.
19 The caravans of Tema looked.
The companies of Sheba waited for them.
20 They were distressed because they were confident.
They came there, and were confounded.
21 For now you are nothing.
You see a terror, and are afraid.
22 Did I ever say, ‘Give to me?’
or, ‘Offer a present for me from your substance?’
23 or, ‘Deliver me from the adversary’s hand?’
or, ‘Redeem me from the hand of the oppressors?’
24 "Teach me, and I will hold my peace.
Cause me to understand my error.
25 How forcible are words of uprightness!
But your reproof, what does it reprove?
26 Do you intend to reprove words,
since the speeches of one who is desperate are as wind?
27 Yes, you would even cast lots for the fatherless,
and make merchandise of your friend.
28 Now therefore be pleased to look at me,
for surely I will not lie to your face.
29 Please return.
Let there be no injustice.
Yes, return again.
My cause is righteous.
30 Is there injustice on my tongue?
Can’t my taste discern mischievous things?