1 Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės.

2 Jos surašytos, kad pamokytų išminties, auklėtų ir padėtų suprasti išmintingus posakius,

3 kad pamokytų išmintingai elgtis, pažinti teisumą, teisingumą ir bešališkumą;

4 kad paprastiems suteiktų sumanumo, jaunuoliams­supratimo ir nuovokumo.

5 Išmintingas klausydamas taps išmintingesnis, o protingas gaus išmintingų patarimų,

6 kad suprastų patarles ir palyginimus, išminčių žodžius ir mįsles.

7 Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus.

8 Mano sūnau, klausyk tėvo pamokymų ir neatmesk motinos nurodymų.

9 Tai bus puošnus vainikas tavo galvai ir papuošalas tavo kaklui.

10 Mano sūnau, jei tave vilios nusidėjėliai, nepritark jiems.

11 Jei jie sako: "Eime su mumis tykoti kraujo ir ruošti pasalą nekaltam žmogui.

12 Prarykime juos gyvus kaip pragaras, visiškai, kaip tuos, kurie eina į kapą.

13 Mes rasime daug turto ir pripildysime grobiu savo namus.

14 Su mumis mesi dalybų burtą, mūsų pinigai bus bendri".

15 Mano sūnau, neik su jais, sulaikyk savo koją nuo jų tako.

16 Jų kojos bėga į pikta, jie skuba kraują pralieti.

17 Veltui tiesiamas tinklas paukščiams matant.

18 Jie tykoja savo pačių kraujo, pasalą ruošia savo gyvybei.

19 Toks yra kelias kiekvieno, kuris godus turto, jis atima jo savininko gyvybę.

20 Išmintis šaukia gatvėje, pakelia balsą aikštėje.

21 Ji šaukia svarbiausiose susibūrimo vietose ir miesto vartuose skelbia savo žodžius:

22 "Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo?

23 Klausykitės mano įspėjimų! Aš išliesiu jums savo dvasios, paskelbsiu savo žodžius.

24 Kadangi aš šaukiau, o jūs nepaklausėte, ištiesiau jums ranką, bet niekas nekreipė dėmesio,

25 jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų,

26 tai ir aš juoksiuos, kai jūs žlugsite, tyčiosiuos, kai jus apims baimė,

27 kai siaubas užklups kaip audra ir pražūtis kaip viesulas, kai ateis sielvartas ir vargas.

28 Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsiliepsiu; jie ieškos manęs, bet neras.

29 Nes jie nekentė pažinimo ir nepasirinko Viešpaties baimės.

30 Jie nepriėmė mano patarimų ir paniekino mano barimą.

31 Todėl jie valgys savo kelių vaisių, pasisotins savo sumanymais.

32 Neišmanėlių užsispyrimas užmuš juos, kvailius pražudys jų neapdairumas.

33 Kas manęs klauso, gyvens saugiai, bus ramus ir nebijos pikto".

1 Proverbi di Salomone, figliuolo di Davide, re d’Israele;

2 perché l’uomo conosca la sapienza e l’istruzione, e intenda i detti sensati;

3 perché riceva istruzione circa l’assennatezza, la giustizia, l’equità, la dirittura;

4 per dare accorgimento ai semplici, e conoscenza e riflessione al giovane.

5 Il savio ascolterà, e accrescerà il suo sapere; l’uomo intelligente ne ritrarrà buone direzioni

6 per capire i proverbi e le allegorie, le parole dei savi e i loro enigmi.

7 Il timore dell’Eterno è il principio della scienza; gli stolti disprezzano la sapienza e l’istruzione.

8 Ascolta, figliuol mio, l’istruzione di tuo padre e non ricusare l’insegnamento di tua madre;

9 poiché saranno una corona di grazia sul tuo capo, e monili al tuo collo.

10 Figliuol mio, se i peccatori ti vogliono sedurre, non dar loro retta.

11 Se dicono: "Vieni con noi; mettiamoci in agguato per uccidere; tendiamo insidie senza motivo all’innocente;

12 inghiottiamoli vivi, come il soggiorno de’ morti, e tutt’interi come quelli che scendon nella fossa;

13 noi troveremo ogni sorta di beni preziosi, empiremo le nostre case di bottino;

14 tu trarrai a sorte la tua parte con noi, non ci sarà fra noi tutti che una borsa sola"

15 figliuol mio, non t’incamminare con essi; trattieni il tuo piè lungi dal loro sentiero;

16 poiché i loro piedi corrono al male ed essi s’affrettano a spargere il sangue.

17 Si tende invano la rete dinanzi a ogni sorta d’uccelli;

18 ma costoro pongono agguati al loro proprio sangue, e tendono insidie alla stessa loro vita.

19 Tal è la sorte di chiunque è avido di guadagno; esso toglie la vita a chi lo possiede.

20 La sapienza grida per le vie, fa udire la sua voce per le piazze;

21 nei crocicchi affollati ella chiama, all’ingresso delle porte, in città, pronunzia i suoi discorsi:

22 "Fino a quando, o scempi, amerete la scempiaggine? fino a quando gli schernitori prenderanno gusto a schernire e gli stolti avranno in odio la scienza?

23 Volgetevi a udire la mia riprensione; ecco, io farò sgorgare su voi lo spirito mio, vi farò conoscere le mie parole…

24 Ma poiché, quand’ho chiamato avete rifiutato d’ascoltare, quand’ho steso la mano nessun vi ha badato,

25 anzi avete respinto ogni mio consiglio e della mia correzione non ne avete voluto sapere,

26 anch’io mi riderò delle vostre sventure, mi farò beffe quando lo spavento vi piomberà addosso;

27 quando lo spavento vi piomberà addosso come una tempesta quando la sventura v’investirà come un uragano, e vi cadranno addosso la distretta l’angoscia.

28 Allora mi chiameranno, ma io non risponderò; mi cercheranno con premura ma non mi troveranno.

29 Poiché hanno odiato la scienza e non hanno scelto il timor dell’Eterno

30 e non hanno voluto sapere dei miei consigli e hanno disdegnato ogni mia riprensione,

31 si pasceranno del frutto della loro condotta, e saranno saziati dei loro propri consigli.

32 Poiché il pervertimento degli scempi li uccide, e lo sviarsi degli stolti li fa perire;

33 ma chi m’ascolta se ne starà al sicuro, sarà tranquillo, senza paura d’alcun male".