1 Mano sūnau, saugok mano žodžius ir neužmiršk mano įsakymų.

2 Saugok mano įsakymus ir būsi gyvas, sergėk mano įstatymą kaip savo akies vyzdį.

3 Užsirišk juos ant savo pirštų ir įsirašyk savo širdies plokštėje.

4 Išmintį vadink savo seserimi, o supratimą­artimiausiu savo draugu,

5 kad jie apsaugotų tave nuo svetimos moters, meilikaujančios savo žodžiais.

6 Kartą, žiūrėdamas pro savo namų lango groteles,

7 mačiau tarp jaunų, nepatyrusių žmonių neprotingą jaunuolį.

8 Jis ėjo gatve pro jos kampą ir pasuko į jos namus.

9 Vakaro prieblandoje, juodą ir tamsią naktį,

10 jį pasitiko moteris su paleistuvės apdaru ir klastinga širdimi.

11 Begėdė ir nerimstanti, negalinti išsėdėti savo namuose;

12 tai gatvėje, tai aikštėje, tai ant kampo ji tykojo aukos.

13 Pasigavusį jį, bučiavo ir akiplėšiškai kalbėjo:

14 "Aš turiu padėkos auką ir šiandien įvykdžiau savo įžadus.

15 Todėl išėjau tavęs pasitikti, ieškojau tavo veido ir štai suradau tave.

16 Aš apklojau savo lovą margais egiptietiškais lininiais užtiesalais,

17 iškvėpinau mira, alaviju ir cinamonu.

18 Eikš, sotinsimės meile iki ryto, mėgausimės glamonėmis;

19 nes vyro nėra namuose, jis išvyko į tolimą kelionę.

20 Jis pasiėmė maišelį pinigų ir grįš pilnaties dieną".

21 Daugybe švelnių žodžių ji prisiviliojo jį, meilikaujančia kalba suvedžiojo.

22 Jis seka ją kaip jautis, vedamas pjauti, kaip kvailys, einantis į supančiojimo vietą,

23 kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis, kuris lekia į spąstus ir nesupranta, kad praras savo gyvybę.

24 Mano vaikai, klausykite manęs, būkite dėmesingi mano žodžiams.

25 Tegul tavo širdis nepalinksta į jos kelius, nenuklysk jos takais.

26 Nes ji parbloškė daug sužeistųjų, daug stipriųjų jinai nužudė.

27 Jos namai yra kelias į pragarą, vedantis į mirties buveinę.

1 Figliuol mio, ritieni le mie parole, e fa’ tesoro de’ miei comandamenti.

2 Osserva i miei comandamenti e vivrai; custodisci il mio insegnamento come la pupilla degli occhi.

3 Legateli alle dita, scrivili sulla tavola del tuo cuore.

4 Di’ alla sapienza: "Tu sei mia sorella," e chiama l’intelligenza amica tua,

5 affinché ti preservino dalla donna altrui, dall’estranea che usa parole melate.

6 Ero alla finestra della mia casa, e dietro alla mia persiana stavo guardando,

7 quando vidi, tra gli sciocchi, scorsi, tra i giovani, un ragazzo privo di senno,

8 che passava per la strada, presso all’angolo dov’essa abitava, e si dirigeva verso la casa di lei,

9 al crepuscolo, sul declinar del giorno, allorché la notte si faceva nera, oscura.

10 Ed ecco farglisi incontro una donna in abito da meretrice e astuta di cuore,

11 turbolenta e proterva, che non teneva piede in casa:

12 ora in istrada, ora per le piazze, e in agguato presso ogni canto.

13 Essa lo prese, lo baciò, e sfacciatamente gli disse:

14 "Dovevo fare un sacrifizio di azioni di grazie; oggi ho sciolto i miei voti;

15 perciò ti son venuta incontro per cercarti, e t’ho trovato.

16 Ho guarnito il mio letto di morbidi tappeti, di coperte ricamate con filo d’Egitto;

17 l’ho profumato di mirra, d’aloe e di cinnamomo.

18 Vieni inebriamoci d’amore fino al mattino, sollazziamoci in amorosi piaceri;

19 giacché il mio marito non è a casa; è andato in viaggio lontano;

20 ha preso seco un sacchetto di danaro, non tornerà a casa che al plenilunio".

21 Ella lo sedusse con le sue molte lusinghe, lo trascinò con la dolcezza delle sue labbra.

22 Egli le andò dietro subito, come un bove va al macello, come uno stolto è menato ai ceppi che lo castigheranno,

23 come un uccello s’affretta al laccio, senza sapere ch’è teso contro la sua vita, finché una freccia gli trapassi il fegato.

24 Or dunque, figliuoli, ascoltatemi, e state attenti alle parole della mia bocca.

25 Il tuo cuore non si lasci trascinare nelle vie d’una tal donna; non ti sviare per i suoi sentieri;

26 ché molti ne ha fatti cadere feriti a morte, e grande è la moltitudine di quelli che ha uccisi.

27 La sua casa è la via del soggiorno de’ defunti, la strada che scende ai penetrali della morte.