1 Kas dažnai baramas, bet užkietina savo sprandą, bus staiga sunaikintas ir nebeatsigaus.

2 Kai teisieji valdo, tauta džiaugiasi, o kai valdo nedorėliai, tauta dejuoja.

3 Kas myli išmintį, džiugina tėvą, o kas susideda su paleistuvėmis, praranda turtą.

4 Teisingai valdydamas, karalius sustiprina kraštą, o kas ima kyšius, griauna jį.

5 Kas pataikauja artimui, spendžia pinkles sau.

6 Piktas žmogus įsipainioja nusikaltimuose, o teisusis gieda ir džiūgauja.

7 Teisusis atsižvelgia į beturčių teises, o nedorėlis nenori jų žinoti.

8 Niekintojai sukelia mieste neramumus, o išmintingieji nukreipia rūstybę.

9 Jei išmintingas susiginčija su kvailiu,­ar tas niršta, ar juokiasi,­nėra ramybės.

10 Kraujo trokštantis nekenčia nekaltojo, o teisieji rūpinasi jo siela.

11 Kvailys kalba viską, ką galvoja, o išmintingas susilaiko.

12 Jei valdovas klauso melo, visi jo tarnai bus nedorėliai.

13 Beturtis ir sukčius turi bendra: Viešpats abiem davė šviesą akims.

14 Karaliaus, kuris teisingai teisia beturtį, sostas išsilaikys per amžius.

15 Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai.

16 Daugėjant nedorėliams, daugėja nusikaltimų; teisieji matys jų žlugimą.

17 Auklėk savo sūnų, tai jis bus tau paguoda ir tavo siela džiaugsis.

18 Be apreiškimo žūsta tauta. Palaimintas, kas laikosi įstatymo.

19 Vergo neišauklėsi žodžiais; nors jis supranta, bet nepaklauso.

20 Kvailys teikia daugiau vilties, negu žmogus, kuris skubotai kalba.

21 Vergas, lepinamas nuo mažens, galiausiai taps kaip sūnus.

22 Piktas žmogus sukelia vaidus, o ūmus žmogus dažnai nusikalsta.

23 Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos.

24 Kas susideda su vagimi, nekenčia savo sielos; jis prisiekia sakyti tiesą, bet nieko nepasako.

25 Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus.

26 Daugelis ieško valdovo palankumo, bet teisingumas ateina iš Viešpaties.

27 Teisusis bjaurisi neteisiuoju ir nedorėlis tuo, kuris eina tiesiu keliu.

1 L’uomo che, essendo spesso ripreso, irrigidisce il collo, sarà di subito fiaccato, senza rimedio.

2 Quando i giusti son numerosi, il popolo si rallegra: ma quando domina l’empio, il popolo geme.

3 L’uomo che ama la sapienza, rallegra suo padre; ma chi frequenta le meretrici dissipa i suoi beni.

4 Il re, con la giustizia, rende stabile il paese; ma chi pensa solo a imporre tasse, lo rovina.

5 L’uomo che lusinga il prossimo, gli tende una rete davanti ai piedi.

6 Nella trasgressione del malvagio v’è un’insidia; ma il giusto canta e si rallegra.

7 Il giusto prende conoscenza della causa de’ miseri, ma l’empio non ha intendimento né conoscenza.

8 I beffardi soffian nel fuoco delle discordie cittadine, ma i savi calmano le ire.

9 Se un savio viene a contesa con uno stolto, quello va in collera e ride, e non c’è da intendersi.

10 Gli uomini di sangue odiano chi è integro, ma gli uomini retti ne proteggono la vita.

11 Lo stolto dà sfogo a tutta la sua ira, ma il savio rattiene la propria.

12 Quando il sovrano dà retta alle parole menzognere, tutti i suoi ministri sono empi.

13 Il povero e l’oppressore s’incontrano; l’Eterno illumina gli occhi d’ambedue.

14 Il re che fa ragione ai miseri secondo verità, avrà il trono stabilito in perpetuo.

15 La verga e la riprensione dànno sapienza; ma il fanciullo lasciato a sé stesso, fa vergogna a sua madre.

16 Quando abbondano gli empi, abbondano le trasgressioni; ma i giusti ne vedranno la ruina.

17 Correggi il tuo figliuolo; egli ti darà conforto, e procurerà delizie all’anima tua.

18 Quando non c’è visioni, il popolo è senza freno; ma beato colui che osserva la legge!

19 Uno schiavo non si corregge a parole; anche se comprende, non ubbidisce.

20 Hai tu visto un uomo precipitoso nel suo parlare? C’è più da sperare da uno stolto che da lui.

21 Se uno alleva delicatamente da fanciullo il suo servo, questo finirà per voler essere figliuolo.

22 L’uomo iracondo fa nascere contese, e l’uomo collerico abbonda in trasgressioni.

23 L’orgoglio abbassa l’uomo, ma chi è umile di spirito ottiene gloria.

24 Chi fa società col ladro odia l’anima sua; egli ode la esecrazione e non dice nulla.

25 La paura degli uomini costituisce un laccio, ma chi confida nell’Eterno è al sicuro.

26 Molti cercano il favore del principe, ma l’Eterno fa giustizia ad ognuno.

27 L’uomo iniquo è un abominio per i giusti, e colui che cammina rettamente è un abominio per gli empi.