1 Mano sūnau, būk dėmesingas mano išminčiai ir palenk ausį mano supratimui,

2 kad būtum nuovokus ir tavo lūpos išlaikytų pažinimą.

3 Kaip varvantis medus svetimos moters lūpos ir jos burna švelnesnė už aliejų.

4 Bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė ir aštri kaip dviašmenis kalavijas.

5 Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą.

6 Kad tu nemąstytum apie jos gyvenimo taką, žinok­jos keliai nepastovūs ir tu negali jų suprasti.

7 Dabar, mano vaikai, klausykite manęs ir neatsitraukite nuo mano burnos žodžių.

8 Atitolink nuo jos savo kelią ir nesiartink prie jos namų durų,

9 kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų negailestingajam;

10 kad svetimi nesisotintų tavo gėrybėmis ir tavo darbas nebūtų svetimojo namuose,

11 ir galiausiai neturėtum vaitoti, išsekinęs kūną bei jėgas,

12 ir sakyti: "Kodėl nekenčiau pamokymų ir mano širdis paniekino pabarimą,

13 neklausiau savo mokytojų balso ir nepalenkiau savo ausies prie tų, kurie mane mokė?

14 Aš kone patekau į visokias nelaimes bendruomenės ir susirinkimo vidury".

15 Gerk vandenį iš savo šulinio, tekantį vandenį iš savo versmės.

16 Ar tavo vandens šaltiniai išsilies po gatves, o vandens srovės aikštėse?

17 Tebūna jie tik tau, nedalink jų svetimiems.

18 Tebūna tavo šaltinis palaimintas ir džiaukis su savo jaunystės žmona.

19 Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile.

20 Mano sūnau, kam tau mėgautis svetima moterimi ir apsikabinti su svetimąja?

21 Viešpats stebi visus žmogaus kelius ir apsvarsto visus jo takus.

22 Nedorėlį sugauna jo paties nedorybės ir supančioja jo nuodėmių pančiai.

23 Jis miršta nepasimokęs, per savo didelį kvailumą nuklysta.

1 Figliuol mio, sta’ attento alla mia sapienza, inclina l’orecchio alla mia intelligenza,

2 affinché tu conservi l’accorgimento, e le tue labbra ritengano la scienza.

3 Poiché le labbra dell’adultera stillano miele, e la sua bocca è più morbida dell’olio;

4 ma la fine cui mena è amara come l’assenzio, è acuta come una spada a due tagli.

5 I suoi piedi scendono alla morte, i suoi passi fan capo al soggiorno dei defunti.

6 Lungi dal prendere il sentiero della vita, le sue vie sono erranti, e non sa dove va.

7 Or dunque, figliuoli, ascoltatemi, e non vi dipartite dalle parole della mia bocca.

8 Tieni lontana da lei la tua via, e non t’accostare alla porta della sua casa,

9 per non dare ad altri il fiore della tua gioventù, e i tuoi anni al tiranno crudele;

10 perché degli stranieri non si sazino de’ tuoi beni, e le tue fatiche non vadano in casa d’altri;

11 perché tu non abbia a gemere quando verrà la tua fine, quando la tua carne e il tuo corpo saran consumati,

12 e tu non dica: "Come ho fatto a odiare la correzione, come ha potuto il cuor mio sprezzare la riprensione?

13 come ho fatto a non ascoltare la voce di chi m’ammaestrava, e a non porger l’orecchio a chi m’insegnava?

14 poco mancò che non mi trovassi immerso in ogni male, in mezzo al popolo ed all’assemblea".

15 Bevi l’acqua della tua cisterna, l’acqua viva del tuo pozzo

16 Le tue fonti debbon esse spargersi al di fuori? e i tuoi rivi debbon essi scorrer per le strade?

17 Siano per te solo, e non per degli stranieri con te.

18 Sia benedetta la tua fonte, e vivi lieto con la sposa della tua gioventù.

19 Cerva d’amore, cavriola di grazia, le sue carezze t’inebrino in ogni tempo, e sii del continuo rapito nell’affetto suo.

20 E perché, figliuol mio, t’invaghiresti d’un’estranea, e abbracceresti il seno della donna altrui?

21 Ché le vie dell’uomo stan davanti agli occhi dell’Eterno, il quale osserva tutti i sentieri di lui.

22 L’empio sarà preso nelle proprie iniquità, e tenuto stretto dalle funi del suo peccato.

23 Egli morrà per mancanza di correzione, andrà vacillando per la grandezza della sua follia.