1 Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.
2 Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius.
3 Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmęgyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu.
4 Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, nesikreipia į išdidžiuosius ir neina melo keliais.
5 Daug padarei, Viešpatie, mano Dieve, nuostabių darbų ir nutarimų mūsų labuinėra Tau lygaus nė vieno,jei norėčiau juos paskelbti ir išpasakoti, jų būtų daugiau, kaip kad galima suskaičiuoti.
6 Aukų ir atnašų Tu nenorėjai. Ausis Tu man atvėrei. Deginamųjų aukų ir aukų už nuodėmę Tu nereikalavai.
7 Tada tariau: "Štai ateinu; knygos rietime apie mane parašyta.
8 Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje".
9 Skelbiau teisumą didelėje minioje, lūpų neužčiaupiau, Viešpatie, Tu žinai.
10 Tavo teisumo nepaslėpiau savo širdyje, apie Tavo ištikimybę ir išgelbėjimą kalbėjau. Nenutylėjau apie Tavo malonę ir tiesą dideliame susirinkime.
11 Viešpatie, nesulaikyk man savo gailestingumo; Tavo malonė ir tiesa visada tegul mane lydi.
12 Užgriuvo mane nesuskaitomos blogybės, apniko kaltės, nieko daugiau nematau. Jų yra daugiau nei mano galvos plaukų, todėl netekau drąsos.
13 Viešpatie, teikis išgelbėti mane! Viešpatie, skubėk man padėti!
14 Tesusigėsta ir teparausta visi, kurie kėsinasi į mano gyvybę; teatsitraukia sugėdinti, kurie linki man pikta!
15 Tenusigąsta dėl savo gėdos, kurie man sako: "Gerai, gerai".
16 Tedžiūgauja ir tesilinksmina, kurie ieško Tavęs; kurie ilgisi Tavo išgelbėjimo, tegul sako: "Didis yra Viešpats!"
17 Nors esu suvargęs ir beturtis, Viešpats rūpinasi manimi. Mano pagalba ir išlaisvintojas Tu esi. Mano Dieve, nedelsk!
1 Esperei com paciência pelo Senhor, e ele se inclinou para mim e ouviu o meu clamor.
2 Também me tirou duma cova de destruição, dum charco de lodo; pôs os meus pés sobre uma rocha, firmou os meus passos.
3 Pôs na minha boca um cântico novo, um hino ao nosso Deus; muitos verão isso e temerão, e confiarão no Senhor.
4 Bem-aventurado o homem que faz do Senhor a sua confiança, e que não atenta para os soberbos nem para os apóstatas mentirosos.
5 Muitas são, Senhor, Deus meu, as maravilhas que tens operado e os teus pensamentos para conosco; ninguém há que se possa comparar a ti; eu quisera anunciá-los, e manifestá-los, mas são mais do que se podem contar.
6 Sacrifício e oferta não desejas; abriste-me os ouvidos; holocausto e oferta de expiação pelo pecado não reclamaste.
7 Então disse eu: Eis aqui venho; no rolo do livro está escrito a meu respeito:
8 Deleito-me em fazer a tua vontade, ó Deus meu; sim, a tua lei está dentro do meu coração.
9 Tenho proclamado boas-novas de justiça na grande congregação; eis que não retive os meus lábios;
10 Não ocultei dentro do meu coração a tua justiça; apregoei a tua fidelidade e a tua salvação; não escondi da grande congregação a tua benignidade e a tua verdade.
11 Não detenhas para comigo, Senhor a tua compaixão; a tua benignidade e a tua fidelidade sempre me guardem.
12 Pois males sem número me têm rodeado; as minhas iniqüidades me têm alcançado, de modo que não posso ver; são mais numerosas do que os cabelos da minha cabeça, pelo que desfalece o meu coração.
13 Digna-te, Senhor, livra-me; Senhor, apressa-te em meu auxílio.
14 Sejam à uma envergonhados e confundidos os que buscam a minha vida para destruí-la; tornem atrás e confundam-se os que me desejam o mal.
15 Desolados sejam em razão da sua afronta os que me dizem: Ah! Ah!
16 Regozijem-se e alegrem-se em ti todos os que te buscam. Digam continuamente os que amam a tua salvação: Engrandecido seja o Senhor.
17 Eu, na verdade, sou pobre e necessitado, mas o Senhor cuida de mim. Tu és o meu auxílio e o meu libertador; não te detenhas, ó Deus meu.