1 Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!

2 Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

3 Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,

4 neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.

5 Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,

6 kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

7 kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,

8 kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.

9 Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.

10 Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.

11 Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.

12 Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.

13 Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.

14 Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.

15 Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.

16 Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

17 Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.

18 Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

19 Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: "Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?

20 Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?"

21 Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

22 nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.

23 Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.

24 Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti.

25 Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

26 Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia

27 ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.

28 Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

29 Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

30 Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

31 kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

32 Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.

33 Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje.

34 Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

35 Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

36 Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,

37 jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

38 Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

39 Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

40 Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!

41 Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

42 Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,

43 kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.

44 Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

45 Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

46 Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

47 Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

48 Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

49 Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.

50 Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.

51 Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

52 Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.

53 Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

54 Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.

55 Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

56 Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.

57 Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.

58 Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.

59 Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

60 Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.

61 Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.

62 Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.

63 Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.

64 Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.

65 Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,

66 Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.

67 Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.

68 Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.

69 Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.

70 Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.

71 Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.

72 Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.

1 Escutai o meu ensino, povo meu; inclinai os vossos ouvidos às palavras da minha boca.

2 Abrirei a minha boca numa parábola; proporei enigmas da antigüidade,

3 coisas que temos ouvido e sabido, e que nossos pais nos têm contado.

4 Não os encobriremos aos seus filhos, cantaremos às gerações vindouras os louvores do Senhor, assim como a sua força e as maravilhas que tem feito.

5 Porque ele estabeleceu um testemunho em Jacó, e instituiu uma lei em Israel, as quais coisas ordenou aos nossos pais que as ensinassem a seus filhos;

6 para que as soubesse a geração vindoura, os filhos que houvesse de nascer, os quais se levantassem e as contassem a seus filhos,

7 a fim de que pusessem em Deus a sua esperança, e não se esquecessem das obras de Deus, mas guardassem os seus mandamentos;

8 e que não fossem como seus pais, geração contumaz e rebelde, geração de coração instável, cujo espírito não foi fiel para com Deus.

9 Os filhos de Efraim, armados de arcos, retrocederam no dia da peleja.

10 Não guardaram o pacto de Deus, e recusaram andar na sua lei;

11 esqueceram-se das suas obras e das maravilhas que lhes fizera ver.

12 Maravilhas fez ele à vista de seus pais na terra do Egito, no campo de Zoã.

13 Dividiu o mar, e os fez passar por ele; fez com que as águas parassem como um montão.

14 Também os guiou de dia por uma nuvem, e a noite toda por um clarão de fogo.

15 Fendeu rochas no deserto, e deu-lhes de beber abundantemente como de grandes abismos.

16 Da penha fez sair fontes, e fez correr águas como rios.

17 Todavia ainda prosseguiram em pecar contra ele, rebelando-se contra o Altíssimo no deserto.

18 E tentaram a Deus nos seus corações, pedindo comida segundo o seu apetite.

19 Também falaram contra Deus, dizendo: Poderá Deus porventura preparar uma mesa no deserto? Acaso fornecerá carne para o seu povo?

20 Pelo que o Senhor, quando os ouviu, se indignou; e acendeu um fogo contra Jacó, e a sua ira subiu contra Israel;

21 Pelo que o Senhor, quando os ouviu, se indignou; e acendeu um fogo contra Jacó, e a sua ira subiu contra Israel;

22 porque não creram em Deus nem confiaram na sua salvação.

23 Contudo ele ordenou às nuvens lá em cima, e abriu as portas dos céus;

24 fez chover sobre eles maná para comerem, e deu-lhes do trigo dos céus.

25 Cada um comeu o pão dos poderosos; ele lhes mandou comida em abundância.

26 Fez soprar nos céus o vento do oriente, e pelo seu poder trouxe o vento sul.

27 Sobre eles fez também chover carne como poeira, e aves de asas como a areia do mar;

28 e as fez cair no meio do arraial deles, ao redor de suas habitações.

29 Então comeram e se fartaram bem, pois ele lhes trouxe o que cobiçavam.

30 Não refrearam a sua cobiça. Ainda lhes estava a comida na boca,

31 quando a ira de Deus se levantou contra eles, e matou os mais fortes deles, e prostrou os escolhidos de Israel.

32 Com tudo isso ainda pecaram, e não creram nas suas maravilhas.

33 Pelo que consumiu os seus dias como um sopro, e os seus anos em repentino terror.

34 Quando ele os fazia morrer, então o procuravam; arrependiam-se, e de madrugada buscavam a Deus.

35 Lembravam-se de que Deus era a sua rocha, e o Deus Altíssimo o seu Redentor.

36 Todavia lisonjeavam-no com a boca, e com a língua lhe mentiam.

37 Pois o coração deles não era constante para com ele, nem foram eles fiéis ao seu pacto.

38 Mas ele, sendo compassivo, perdoou a sua iniqüidade, e não os destruiu; antes muitas vezes desviou deles a sua cólera, e não acendeu todo o seu furor.

39 Porque se lembrou de que eram carne, um vento que passa e não volta.

40 Quantas vezes se rebelaram contra ele no deserto, e o ofenderam no ermo!

41 Voltaram atrás, e tentaram a Deus; e provocaram o Santo de Israel.

42 Não se lembraram do seu poder, nem do dia em que os remiu do adversário,

43 nem de como operou os seus sinais no Egito, e as suas maravilhas no campo de Zoã,

44 convertendo em sangue os seus rios, para que não pudessem beber das suas correntes.

45 Também lhes mandou enxames de moscas que os consumiram, e rãs que os destruíram.

46 Entregou às lagartas as novidades deles, e o fruto do seu trabalho aos gafanhotos.

47 Destruiu as suas vinhas com saraiva, e os seus sicômoros com chuva de pedra.

48 Também entregou à saraiva o gado deles, e aos coriscos os seus rebanhos.

49 E atirou sobre eles o ardor da sua ira, o furor, a indignação, e a angústia, qual companhia de anjos destruidores.

50 Deu livre curso à sua ira; não os poupou da morte, mas entregou a vida deles à pestilência.

51 Feriu todo primogênito no Egito, primícias da força deles nas tendas de Cam.

52 Mas fez sair o seu povo como ovelhas, e os guiou pelo deserto como a um rebanho.

53 Guiou-os com segurança, de sorte que eles não temeram; mas aos seus inimigos, o mar os submergiu.

54 Sim, conduziu-os até a sua fronteira santa, até o monte que a sua destra adquirira.

55 Expulsou as nações de diante deles; e dividindo suas terras por herança, fez habitar em suas tendas as tribos de Israel.

56 Contudo tentaram e provocaram o Deus Altíssimo, e não guardaram os seus testemunhos.

57 Mas tornaram atrás, e portaram-se aleivosamente como seus pais; desviaram-se como um arco traiçoeiro.

58 Pois o provocaram à ira com os seus altos, e o incitaram a zelos com as suas imagens esculpidas.

59 Ao ouvir isso, Deus se indignou, e sobremodo abominou a Israel.

60 Pelo que desamparou o tabernáculo em Siló, a tenda da sua morada entre os homens,

61 dando a sua força ao cativeiro, e a sua glória à mão do inimigo.

62 Entregou o seu povo à espada, e encolerizou-se contra a sua herança.

63 Aos seus mancebos o fogo devorou, e suas donzelas não tiveram cântico nupcial.

64 Os seus sacerdotes caíram à espada, e suas viúvas não fizeram pranto.

65 Então o Senhor despertou como dum sono, como um valente que o vinho excitasse.

66 E fez recuar a golpes os seus adversários; infligiu-lhes eterna ignomínia.

67 Além disso, rejeitou a tenda de José, e não escolheu a tribo de Efraim;

68 antes escolheu a tribo de Judá, o monte Sião, que ele amava.

69 Edificou o seu santuário como os lugares elevados, como a terra que fundou para sempre.

70 Também escolheu a Davi, seu servo, e o tirou dos apriscos das ovelhas;

71 de após as ovelhas e suas crias o trouxe, para apascentar a Jacó, seu povo, e a Israel, sua herança.

72 E ele os apascentou, segundo a integridade do seu coração, e os guiou com a perícia de suas mãos.