1 Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai:

2 prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!

3 Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai­išmanymas.

4 Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.

5 Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,

6 kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?

7 Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.

8 Didelė kaina už sielos išpirkimą­tiek niekad neturėsi,

9 kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.

10 Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.

11 Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.

12 Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.

13 Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.

14 Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

15 Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.

16 Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.

17 Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.

18 Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,

19 tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.

20 Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

1 Ouvi isto, vós todos os povos; inclinai os ouvidos, todos os habitantes do mundo,

2 quer humildes quer grandes, tanto ricos como pobres.

3 A minha boca falará a sabedoria, e a meditação do meu coração será de entendimento.

4 Inclinarei os meus ouvidos a uma parábola; decifrarei o meu enigma ao som da harpa.

5 Por que temeria eu nos dias da adversidade, ao cercar-me a iniqüidade dos meus perseguidores,

6 dos que confiam nos seus bens e se gloriam na multidão das suas riquezas?

7 Nenhum deles de modo algum pode remir a seu irmão, nem por ele dar um resgate a Deus,

8 {pois a redenção da sua vida é caríssima, de sorte que os seus recursos não dariam;}

9 para que continuasse a viver para sempre, e não visse a cova.

10 Sim, ele verá que até os sábios morrem, que perecem igualmente o néscio e o estúpido, e deixam a outros os seus bens.

11 O pensamento íntimo deles é que as suas casas são perpétuas e as suas habitações de geração em geração; dão às suas terras os seus próprios nomes.

12 Mas o homem, embora esteja em honra, não permanece; antes é como os animais que perecem.

13 Este é o destino dos que confiam em si mesmos; o fim dos que se satisfazem com as suas próprias palavras.

14 Como ovelhas são arrebanhados ao Seol; a morte os pastoreia; ao romper do dia os retos terão domínio sobre eles; e a sua formosura se consumirá no Seol, que lhes será por habitação.

15 Mas Deus remirá a minha alma do poder do Seol, pois me receberá.

16 Não temas quando alguém se enriquece, quando a glória da sua casa aumenta.

17 Pois, quando morrer, nada levará consigo; a sua glória não descerá após ele.

18 Ainda que ele, enquanto vivo, se considera feliz e os homens o louvam quando faz o bem a si mesmo,

19 ele irá ter com a geração de seus pais; eles nunca mais verão a luz

20 Mas o homem, embora esteja em honra, não permanece; antes é como os animais que perecem.