1 Karaliaus Lemuelio žodžiai, kuriais jį auklėjo motina:
2 "Ką, mano sūnau? Ką, mano įsčių sūnau? Ką, mano įžadų sūnau?
3 Neatiduok savo jėgų moterims ir savo kelių toms, kurios pražudo karalius.
4 Lemueli, ne karaliams gerti vyną, ne kunigaikščiams stiprius gėrimus,
5 kad prisigėrę jie nepamirštų įstatymo ir neiškraipytų teisingumo prispaustiesiems.
6 Duok stiprius gėrimus nelaimingiems ir vyną liūdinčioms sieloms.
7 Tegul jie pasigeria ir užmiršta savo vargus ir skurdą.
8 Atverk už nebylį savo burną byloje tų, kurie pasmerkti pražūčiai.
9 Teisk teisingai ir apgink beturčių ir vargšų teises.
10 Kas gali surasti gerą moterį? Ji yra daug vertingesnė už perlus.
11 Vyro širdis visiškai pasitiki ja ir jo namuose netrūks pelno.
12 Visą gyvenimą ji daro vyrui tik gera, o ne pikta.
13 Ji ieško vilnos ir lino, noriai dirba savo rankomis.
14 Ji lyg prekybininkų laivas parūpina maistą iš toli.
15 Ji keliasi anksti rytą, paruošia maisto šeimai ir paskiria tarnaitėms darbą.
16 Ji apžiūri lauką, jį nuperka ir savo rankų pelnu užveisia vynuogyną.
17 Ji susijuosia jėga, sustiprina savo rankas.
18 Ji supranta, kad jos darbas vertingas; jos žiburys negęsta naktį.
19 Jos pirštai paima verpstę ir jos rankos dirba.
20 Ji ištiesia ranką išalkusiam ir beturčiui.
21 Ji nebijo šalčių, nes visi jos namiškiai yra aprengti vilnoniais rūbais.
22 Ji pasidaro antklodžių, plona drobė ir purpurasjos drabužiai.
23 Jos vyras yra žinomas vartuose, kai sėdi su krašto vyresniaisiais.
24 Ji audžia plonų drobių ir parduoda, pristato juostų pirkliams.
25 Ji, apsirengusi stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį.
26 Ji kalba išmintingai ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas.
27 Ji prižiūri savo namus ir nevalgo tinginio duonos.
28 Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta ir jos vyras giria ją:
29 ‘Yra daug gerų moterų, bet tu pranoksti jas visas!’
30 Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama.
31 Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul giria ją vartuose".
1 Words of Lemuel a king, a declaration that his mother taught him:
2 `What, my son? and what, son of my womb? And what, son of my vows?
3 Give not to women thy strength, And thy ways to wiping away of kings.
4 Not for kings, O Lemuel, Not for kings, to drink wine, And for princes a desire of strong drink.
5 Lest he drink, and forget the decree, And change the judgment of any of the sons of affliction.
6 Give strong drink to the perishing, And wine to the bitter in soul,
7 He drinketh, and forgetteth his poverty, And his misery he remembereth not again.
8 Open thy mouth for the dumb, For the right of all sons of change.
9 Open thy mouth, judge righteously, Both the cause of the poor and needy!`
10 A woman of worth who doth find? Yea, far above rubies [is] her price.
11 The heart of her husband hath trusted in her, And spoil he lacketh not.
12 She hath done him good, and not evil, All days of her life.
13 She hath sought wool and flax, And with delight she worketh [with] her hands.
14 She hath been as ships of the merchant, From afar she bringeth in her bread.
15 Yea, she riseth while yet night, And giveth food to her household, And a portion to her damsels.
16 She hath considered a field, and taketh it, From the fruit of her hands she hath planted a vineyard.
17 She hath girded with might her loins, And doth strengthen her arms.
18 She hath perceived when her merchandise [is] good, Her lamp is not extinguished in the night.
19 Her hands she hath sent forth on a spindle, And her hands have held a distaff.
20 Her hand she hath spread forth to the poor, Yea, her hands she sent forth to the needy.
21 She is not afraid of her household from snow, For all her household are clothed [with] scarlet.
22 Ornamental coverings she hath made for herself, Silk and purple [are] her clothing.
23 Known in the gates is her husband, In his sitting with elders of the land.
24 Linen garments she hath made, and selleth, And a girdle she hath given to the merchant.
25 Strength and honour [are] her clothing, And she rejoiceth at a latter day.
26 Her mouth she hath opened in wisdom, And the law of kindness [is] on her tongue.
27 She [is] watching the ways of her household, And bread of sloth she eateth not.
28 Her sons have risen up, and pronounce her happy, Her husband, and he praiseth her,
29 `Many [are] the daughters who have done worthily, Thou hast gone up above them all.`
30 The grace [is] false, and the beauty [is] vain, A woman fearing Jehovah, she may boast herself.
31 Give ye to her of the fruit of her hands, And her works do praise her in the gates!