1 Maskil des enfants de Coré, [donné] au maître chantre. Ô Dieu nous avons ouï de nos oreilles, [et] nos pères nous ont raconté les exploits que tu as faits en leurs jours, aux jours d'autrefois.
2 Tu as de ta main chassé les nations, et tu as affermi nos [pères]; tu as affligé les peuples, et tu as fait prospérer nos pères.
3 Car ce n'est point par leur épée qu'ils ont conquis le pays, et ce n'a point été leur bras, qui les a délivrés; mais ta droite, et ton bras, et la lumière de ta face; parce que tu les affectionnais.
4 Ô Dieu! c'est toi qui es mon Roi, ordonne les délivrances de Jacob.
5 Avec toi nous battrons nos adversaires, par ton Nom nous foulerons ceux qui s'élèvent contre nous.
6 Car je ne me confie point en mon arc, et ce ne sera pas mon épée qui me délivrera;
7 Mais tu nous délivreras de nos adversaires, et tu rendras confus ceux qui nous haïssent.
8 Nous nous glorifierons en Dieu tout le jour, et nous célébrerons à toujours ton Nom. Sélah.
9 Mais tu nous as rejetés, et rendus confus, et tu ne sors plus avec nos armées.
10 Tu nous as fait retourner en arrière de devant l'adversaire, et nos ennemis se sont enrichis de ce qu'ils ont pillé sur nous.
11 Tu nous as livrés comme des brebis destinées à être mangées, et tu nous as dispersés entre les nations.
12 Tu as vendu ton peuple pour rien, et tu n'as point fait hausser leur prix.
13 Tu nous as mis en opprobre chez nos voisins, en dérision, et en raillerie auprès de ceux qui habitent autour de nous.
14 Tu nous as mis en dicton parmi les nations, [et] en hochement de tête parmi les peuples.
15 Ma confusion est tout le jour devant moi, et la honte de ma face m'a tout couvert.
16 A cause des discours de celui qui [nous] fait des reproches, et qui nous injurie, [et] à cause de l'ennemi et du vindicatif.
17 Tout cela nous est arrivé, et cependant nous ne t'avons point oublié, et nous n'avons point faussé ton alliance.
18 Notre cœur n'a point reculé en arrière, ni nos pas ne se sont point détournés de tes sentiers;
19 Quoique tu nous aies froissés parmi des dragons, et couverts de l'ombre de la mort.
20 Si nous eussions oublié le Nom de notre Dieu, et que nous eussions étendu nos mains vers un dieu étranger,
21 Dieu ne s'en enquerrait-il point? vu que c'est lui qui connaît les secrets du cœur.
22 Mais nous sommes tous les jours mis à mort pour l'amour de toi, [et] nous sommes regardés comme des brebis de la boucherie.
23 Lève-toi, pourquoi dors-tu, Seigneur? Réveille-toi, ne nous rejette point à jamais.
24 Pourquoi caches-tu ta face, [et] pourquoi oublies-tu notre affliction et notre oppression?
25 Car notre âme est penchée jusques en la poudre, et notre ventre est attaché contre terre.
26 Lève-toi pour nous secourir, et nous délivre pour l'amour de ta gratuité.
1 Dieve, savo ausimis girdėjome, kai mūsų tėvai pasakojo mums, kokius darbus darei jų dienomis senais laikais.
2 Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai.
3 Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai!
4 Tumano Karalius ir Dievas, Tu teiki pergalę Jokūbui.
5 Su Tavo pagalba prispausime savo priešus, Tavo vardu mindysime tuos, kurie kyla prieš mus.
6 Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės mane.
7 Tu išgelbėjai mus nuo mūsų priešų, mus nekenčiančius sugėdinai.
8 Dievu giriamės per dieną ir Tavo vardą šlovinsime per amžius.
9 Bet Tu mus atstūmei, pažeminti leidai ir su mūsų kariuomene nebeišeini.
10 Tu priverti mus trauktis nuo priešų, kurie nekenčia mūsų ir išnaudoja mus.
11 Kaip pjautinas avis atidavei mus, tarp pagonių išblaškei.
12 Savo tautą pardavei už nieką; nepraturtėjai tuo, ką už ją gavai.
13 Padarei mus paniekinimu kaimynams, pajuoka ir patyčiomis tiems, kurie aplinkui mus.
14 Padarei mus priežodžiu pagonims, tautos kraipo galvas dėl mūsų.
15 Nuolatos man prieš akis mano panieka ir rausta iš gėdos veidas
16 dėl priekaištų ir užgaulių žodžių, dėl priešo ir keršytojo.
17 Visa tai užgriuvo mus, nors Tavęs nepamiršome, sandoros su Tavimi nepažeidėme.
18 Mūsų širdis neatsitraukė nuo Tavęs, mūsų žingsniai nebuvo nuo Tavo kelių nukrypę,
19 kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.
20 Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ir ištiesę rankas į svetimą dievą,
21 argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!
22 Dėl Tavęs esame visą dieną žudomi, laikomi tarsi pjauti paskirtos avys.
23 Kelkis! Kodėl miegi, Viešpatie? Pakilk, neatstumk amžinai!
24 Kodėl slepi savo veidą, pamiršti mūsų vargą ir priespaudą?
25 Mūsų siela parkritusi į dulkes; mūsų kūnas parblokštas žemėn.
26 Pakilk, padėk mums! Išgelbėk mus dėl savo gailestingumo.