1 And Job continued his parable and said,
2 {As} *God liveth, who hath taken away my right, and the Almighty, who hath embittered my soul,
3 All the while my breath is in me, and the spirit of +God is in my nostrils,
4 My lips shall not speak unrighteousness, nor my tongue utter deceit!
5 Be it far from me that I should justify you; till I die I will not remove my blamelessness from me.
6 My righteousness I hold fast, and will not let it go: my heart reproacheth {me} not one of my days.
7 Let mine enemy be as the wicked, and he that riseth up against me as the unrighteous.
8 For what is the hope of the ungodly, when {God} cutteth him off, when +God taketh away his soul?
9 Will *God hear his cry when distress cometh upon him?
10 Doth he delight himself in the Almighty? will he at all times call upon +God?
11 I will teach you concerning the hand of *God; what is with the Almighty will I not conceal.
12 Behold, ye yourselves have all seen {it}; and why are ye thus altogether vain?
13 This is the portion of the wicked man with *God, and the heritage of the violent, which they receive from the Almighty: -
14 If his children be multiplied, it is for the sword, and his offspring shall not be satisfied with bread;
15 Those that remain of him shall be buried by death, and his widows shall not weep.
16 Though he heap up silver as the dust, and prepare clothing as the clay;
17 He may prepare it, but the just shall put it on; and the innocent shall divide the silver.
18 He buildeth his house as the moth, and as a booth that a keeper maketh.
19 He lieth down rich, but will do so no more; he openeth his eyes, and he is not.
20 Terrors overtake him like waters; a whirlwind stealeth him away in the night.
21 The east wind carrieth him away and he is gone; and as a storm it hurleth him out of his place.
22 And {God} shall cast upon him and not spare: he would fain flee out of his hand.
23 {Men} shall clap their hands at him, and shall hiss him out of his place.
1 Jobas tęsė savo palyginimą:
2 "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.
3 Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,
4 mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.
5 Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.
6 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.
7 Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.
8 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?
9 Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?
10 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?
11 Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.
12 Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?
13 Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:
14 jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.
15 Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.
16 Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,
17 bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.
18 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.
19 Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.
20 Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.
21 Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,
22 svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.
23 Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį".