1 And Job answered and said,

2 How long will ye vex my soul, and crush me with words?

3 These ten times have ye reproached me; ye are not ashamed to stupefy me.

4 And be it {that} I have erred, mine error remaineth with myself.

5 If indeed ye will magnify yourselves against me, and prove against me my reproach,

6 Know now that +God hath overthrown me, and hath surrounded me with his net.

7 Behold, I cry out of wrong, and I am not heard; I cry aloud, but there is no judgment.

8 He hath hedged up my way that I cannot pass, and he hath set darkness in my paths.

9 He hath stripped me of my glory, and taken the crown from my head.

10 He breaketh me down on every side, and I am gone; and my hope hath he torn up as a tree.

11 And he hath kindled his anger against me, and hath counted me unto him as one of his enemies.

12 His troops have come together and cast up their way against me, and have encamped round about my tent.

13 He hath put my brethren far from me, and mine acquaintance are quite estranged from me.

14 My kinsfolk have failed, and my known friends have forgotten me.

15 The sojourners in my house and my maids count me as a stranger; I am an alien in their sight.

16 I called my servant, and he answered not; I entreated him with my mouth.

17 My breath is strange to my wife, and my entreaties to the children of my {mother's} womb.

18 Even young children despise me; I rise up, and they speak against me.

19 All my intimate friends abhor me, and they whom I loved are turned against me.

20 My bones cleave to my skin and to my flesh, and I am escaped with the skin of my teeth.

21 Have pity upon me, have pity upon me, ye my friends; for the hand of +God hath touched me.

22 Why do ye persecute me as *God, and are not satisfied with my flesh?

23 Oh would that my words were written! oh that they were inscribed in a book!

24 That with an iron style and lead they were graven in the rock for ever!

25 And {as for} me, I know that my Redeemer liveth, and the Last, he shall stand upon the earth;

26 And {if} after my skin this shall be destroyed, yet from out of my flesh shall I see +God;

27 Whom I shall see for myself, and mine eyes shall behold, and not another: -my reins are consumed within me.

28 If ye say, How shall we persecute him? when the root of the matter is found in me,

29 Be ye yourselves afraid of the sword! for the sword is fury against misdeeds, that ye may know there is a judgment.

1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?

3 Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

4 O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

5 Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?

6 Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

7 Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.

8 Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

9 Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.

10 Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

11 Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

12 Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

13 Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.

14 Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

15 Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.

16 Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

17 Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.

18 Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.

19 Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

20 Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

21 Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

22 Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

23 O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,

24 įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.

25 Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.

26 Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

27 Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

28 Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.

29 Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas".