1 And Job answered and said,

2 I have heard many such things: grievous comforters are ye all.

3 Shall words of wind have an end? or what provoketh thee that thou answerest?

4 I also could speak as ye: if your soul were in my soul's stead, I could join together words against you, and shake my head at you;

5 {But} I would encourage you with my mouth, and the solace of my lips should assuage {your pain}.

6 If I speak, my pain is not assuaged; and if I forbear, what am I eased?

7 But now he hath made me weary; ...thou hast made desolate all my family;

8 Thou hast shrivelled me up! it is become a witness; and my leanness riseth up against me, it beareth witness to my face.

9 His anger teareth and pursueth me; he gnasheth with his teeth against me; {as} mine adversary he sharpeneth his eyes at me.

10 They gape upon me with their mouth; they smite my cheeks reproachfully; they range themselves together against me.

11 *God hath delivered me over to the iniquitous man, and hurled me into the hands of the wicked.

12 I was at rest, but he hath shattered me; he hath taken me by the neck and shaken me to pieces, and set me up for his mark.

13 His arrows encompass me round about, he cleaveth my reins asunder and doth not spare; he poureth out my gall upon the ground.

14 He breaketh me with breach upon breach; he runneth upon me like a mighty man.

15 I have sewed sackcloth upon my skin, and rolled my horn in the dust.

16 My face is red with weeping, and on my eyelids is the shadow of death;

17 Although there is no violence in my hands, and my prayer is pure.

18 O earth, cover not my blood, and let there be no place for my cry!

19 Even now, behold, my Witness is in the heavens, and he that voucheth for me is in the heights.

20 My friends are my mockers; mine eye poureth out tears unto +God.

21 Oh that there were arbitration for a man with +God, as a son of man for his friend!

22 For years {few} in number shall pass, -and I shall go the way {whence} I shall not return.

1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

3 Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

4 Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

5 Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

6 Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

7 Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

8 Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

9 Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

10 Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

11 Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

12 Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

13 Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

14 Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

15 Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

16 Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,

17 nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

18 Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

19 Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

20 Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

21 O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

22 Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama".