1 And Job continued his parable and said,
2 Oh that I were as in months past, as in the days when +God preserved me;
3 When his lamp shone over my head, {and} by his light I walked through darkness;
4 As I was in the days of my youth, when the secret counsel of +God was over my tent,
5 When the Almighty was yet with me, my young men round about me;
6 When my steps were bathed in milk, and the rock poured out beside me rivers of oil! ...
7 When I went out to the gate by the city, when I prepared my seat on the broadway,
8 The young men saw me, and hid themselves; and the aged arose {and} stood up;
9 Princes refrained from talking, and laid the hand on their mouth;
10 The voice of the nobles was hushed, and their tongue cleaved to their palate.
11 When the ear heard {me}, then it blessed me, and when the eye saw {me}, it gave witness to me;
12 For I delivered the afflicted that cried, and the fatherless who had no helper.
13 The blessing of him that was perishing came upon me, and I caused the widow's heart to sing for joy.
14 I put on righteousness, and it clothed me; my justice was as a mantle and a turban.
15 I was eyes to the blind, and feet was I to the lame;
16 I was a father to the needy, and the cause which I knew not I searched out;
17 And I broke the jaws of the unrighteous, and plucked the spoil out of his teeth.
18 And I said, I shall die in my nest, and multiply my days as the sand;
19 My root shall be spread out to the waters, and the dew will lie all night on my branch;
20 My glory shall be fresh in me, and my bow be renewed in my hand.
21 Unto me they listened, and waited, and kept silence for my counsel:
22 After my words they spoke not again, and my speech dropped upon them;
23 And they waited for me as for the rain, and they opened their mouth wide as for the latter rain.
24 {If} I laughed on them, they believed {it} not; and they troubled not the serenity of my countenance.
25 I chose their way, and sat as chief, and dwelt as a king in the army, as one that comforteth mourners.
1 Jobas tęsė savo palyginimą:
2 "O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.
3 Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,
4 kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.
5 Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,
6 kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.
7 Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,
8 jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,
9 kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.
10 Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.
11 Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,
12 nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.
13 To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.
14 Teisumas man buvo rūbas, o teisingumasapsiaustas ir vainikas galvai.
15 Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.
16 Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.
17 Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.
18 Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.
19 Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.
20 Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.
21 Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.
22 Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.
23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.
24 Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.
25 Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas".