1 And Eliphaz the Temanite answered and said,

2 If a word were essayed to thee, wouldest thou be grieved? But who can refrain from speaking?

3 Behold, thou hast instructed many, and thou hast strengthened the weak hands;

4 Thy words have upholden him that was stumbling, and thou hast braced up the bending knees:

5 But now it is come upon thee, and thou grievest; it toucheth thee, and thou art troubled.

6 Hath not thy piety been thy confidence, and the perfection of thy ways thy hope?

7 Remember, I pray thee, who that was innocent has perished? and where were the upright cut off?

8 Even as I have seen, they that plough iniquity and sow mischief, reap the same.

9 By the breath of +God they perish, and by the blast of his nostrils are they consumed.

10 The roar of the lion, and the voice of the fierce lion, and the teeth of the young lions, are broken;

11 The old lion perisheth for lack of prey, and the whelps of the lioness are scattered.

12 Now to me a word was secretly brought, and mine ear received a whisper thereof.

13 In thoughts from visions of the night, when deep sleep falleth on men: -

14 Fear came on me, and trembling, and made all my bones to shake;

15 And a spirit passed before my face-the hair of my flesh stood up-

16 It stood still; I could not discern the appearance thereof: a form was before mine eyes; I heard a slight murmur and a voice:

17 Shall {mortal} man be more just than +God? Shall a man be purer than his Maker?

18 Lo, he trusteth not his servants, and his angels he chargeth with folly:

19 How much more them that dwell in houses of clay, whose foundation is in the dust, who are crushed as the moth!

20 From morning to evening are they smitten: without any heeding it, they perish for ever.

21 Is not their tent-cord torn away in them? they die, and without wisdom.

1 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2 "Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

3 Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4 Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

5 Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

6 Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

7 Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

8 Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

9 Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

10 Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

11 Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

12 Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

13 Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

14 mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

15 Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

16 Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

17 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

18 Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

19 Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

20 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.

21 Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ".