1 But now they that are younger than I have me in derision, whose fathers I would have disdained to set with the dogs of my flock.

2 Yea, whereto {should} the strength of their hands {profit} me, {men} in whom vigour hath perished?

3 Withered up through want and hunger, they flee into waste places long since desolate and desert:

4 They gather the salt-wort among the bushes, and the roots of the broom for their food.

5 They are driven forth from among {men} -they cry after them as after a thief-

6 To dwell in gloomy gorges, in caves of the earth and the rocks:

7 They bray among the bushes; under the brambles they are gathered together:

8 Sons of fools, and sons of nameless sires, they are driven out of the land.

9 And now I am their song, yea, I am their byword.

10 They abhor me, they stand aloof from me, yea, they spare not to spit in my face.

11 For he hath loosed my cord and afflicted me; so they cast off the bridle before me.

12 At {my} right hand rise the young brood; they push away my feet, and raise up against me their pernicious ways;

13 They mar my path, they set forward my calamity, without any to help them;

14 They come in as through a wide breach: amid the confusion they roll themselves onward.

15 Terrors are turned against me; they pursue mine honour as the wind; and my welfare is passed away like a cloud.

16 And now my soul is poured out in me; days of affliction have taken hold upon me.

17 The night pierceth through my bones {and detacheth them} from me, and my gnawing pains take no rest:

18 By their great force they have become my raiment; they bind me about as the collar of my coat.

19 He hath cast me into the mire, and I have become like dust and ashes.

20 I cry unto thee, and thou answerest me not; I stand up, and thou lookest at me.

21 Thou art changed to a cruel one to me; with the strength of thy hand thou pursuest me.

22 Thou liftest me up to the wind; thou causest me to be borne away, and dissolvest my substance.

23 For I know that thou wilt bring me to death, and into the house of assemblage for all living.

24 Indeed, no prayer {availeth} when he stretcheth out {his} hand: though they cry when he destroyeth.

25 Did not I weep for him whose days were hard? was not my soul grieved for the needy?

26 For I expected good, and there came evil; and I waited for light, but there came darkness.

27 My bowels well up, and rest not; days of affliction have confronted me.

28 I go about blackened, but not by the sun; I stand up, I cry in the congregation.

29 I am become a brother to jackals, and a companion of ostriches.

30 My skin is become black {and falleth} off me, and my bones are parched with heat.

31 My harp also is {turned} to mourning, and my pipe into the voice of weepers.

1 "Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

2 Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

3 Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

4 Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

5 Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

6 Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

7 rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

8 Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

9 O dabar tapau priežodis jų dainose,

10 jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

11 Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

12 Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

13 Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

14 Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

15 Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

16 Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

17 Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

18 Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

19 Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

20 Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

21 Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

22 Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

23 Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

24 Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

25 Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

26 Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

27 Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

28 Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

29 Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

30 Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

31 Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu".