1 Louez l'Éternel! Célébrez l'Éternel, car il est bon, car sa miséricorde demeure à toujours!

2 Qui pourrait raconter les hauts faits de l'Éternel et faire entendre toutes ses louanges?

3 Heureux ceux qui observent ce qui est droit, qui font en tout temps ce qui est juste!

4 Éternel, souviens-toi de moi, dans ta bienveillance envers ton peuple; fais venir à moi ton salut;

5 Afin que je voie le bonheur de tes élus, que je me réjouisse de la joie de ton peuple, et que je me glorifie avec ton héritage.

6 Nous et nos pères, nous avons péché; nous avons agi avec perversité; nous avons mal fait.

7 Nos pères en Égypte ne furent pas attentifs à tes merveilles; ils ne se souvinrent point de la multitude de tes bontés; mais ils furent rebelles auprès de la mer, vers la mer Rouge.

8 Et il les sauva pour l'amour de son nom, afin de faire connaître sa puissance.

9 Il tança la mer Rouge, et elle fut à sec; et il les conduisit par les abîmes comme par le désert.

10 Il les sauva des mains de l'adversaire, et les racheta des mains de l'ennemi.

11 Les eaux couvrirent leurs oppresseurs; il n'en resta pas un seul.

12 Alors ils crurent à ses paroles, et ils chantèrent sa louange.

13 Bientôt ils oublièrent ses oeuvres; ils ne s'attendirent point à ses desseins.

14 Ils s'éprirent de convoitise dans le désert, et tentèrent Dieu dans la solitude.

15 Alors il leur accorda leur demande; mais il envoya sur eux la consomption.

16 Ils furent jaloux de Moïse dans le camp, et d'Aaron, le saint de l'Éternel.

17 La terre s'ouvrit, et engloutit Dathan, et couvrit la troupe d'Abiram.

18 Le feu s'alluma dans leur assemblée; la flamme consuma les méchants.

19 Ils firent un veau en Horeb, et se prosternèrent devant une image de fonte.

20 Ils échangèrent leur gloire contre la figure du bœuf qui mange l'herbe.

21 Ils oublièrent Dieu, leur libérateur, qui avait fait de grandes choses en Égypte,

22 Des choses merveilleuses au pays de Cham, et des choses terribles sur la mer Rouge.

23 Et il parlait de les détruire, si Moïse, son élu, ne se fût mis à la brèche devant lui, pour détourner sa colère, afin qu'il ne les détruisît pas.

24 Ils méprisèrent la terre désirable; ils ne crurent point à sa Parole.

25 Ils murmurèrent dans leurs tentes; ils n'écoutèrent point la voix de l'Éternel.

26 Alors il leur fit serment de les faire tomber dans le désert,

27 De faire tomber leur postérité entre les nations, de les disperser dans tous les pays.

28 Ils s'attachèrent à Baal-Péor, et mangèrent les sacrifices des morts.

29 Ils irritèrent Dieu par leurs actions, tellement qu'une plaie fit irruption parmi eux.

30 Mais Phinées se présenta et fit justice, et la plaie fut arrêtée.

31 Et cela lui fut imputé à justice, dans tous les âges, à perpétuité.

32 Ils l'irritèrent aussi près des eaux de Mériba; et il en arriva du mal à Moïse à cause d'eux.

33 Car ils résistèrent à son esprit, et il parla légèrement de ses lèvres.

34 Ils ne détruisirent pas les peuples, que l'Éternel leur avait dit de détruire.

35 Mais ils se mêlèrent avec les nations, et ils apprirent leurs oeuvres.

36 Ils servirent leurs idoles, qui furent pour eux un piège;

37 Et ils sacrifièrent aux démons leurs fils et leurs filles.

38 Ils répandirent le sang innocent, le sang de leurs fils et de leurs filles, qu'ils sacrifièrent aux idoles de Canaan; et le pays fut profané par ces meurtres.

39 Ils se souillèrent par leurs oeuvres, et se prostituèrent par leurs actions.

40 Et la colère de l'Éternel s'alluma contre son peuple; il eut en abomination son héritage.

41 Il les livra entre les mains des nations; ceux qui les haïssaient, dominèrent sur eux.

42 Leurs ennemis les opprimèrent, et ils furent humiliés sous leur main.

43 Maintes fois il les délivra; mais ils se montraient rebelles dans leurs desseins, et se perdaient par leur iniquité.

44 Toutefois, il les a regardés dans leur détresse, quand il entendait leur cri.

45 Il s'est souvenu en leur faveur de son alliance, et s'est repenti selon la grandeur de sa miséricorde.

46 Il leur a fait trouver compassion auprès de tous ceux qui les tenaient captifs.

47 Sauve-nous, Éternel, notre Dieu, et rassemble-nous d'entre les nations, afin que nous célébrions ton saint nom, et que nous nous glorifiions dans tes louanges.

48 Béni soit l'Éternel, le Dieu d'Israël, de siècle en siècle, et que tout le peuple dise: Amen! Louez l'Éternel!

1 Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

2 Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?

3 Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.

4 Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

5 kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.

6 Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.

7 Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą, prieš Tave prie Raudonosios jūros maištavo.

8 Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.

9 Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.

10 Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.

11 Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

12 Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

13 Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,

14 dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

15 Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

16 Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.

17 Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

18 Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

19 Jie pasidarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.

20 Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.

21 Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,

22 nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.

23 Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

24 Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

25 palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

26 Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

27 jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.

28 Jie Baal Peorui tarnavo, valgė negyvųjų aukas.

29 Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, ir maras paplito tarp jų.

30 Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.

31 Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.

32 Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.

33 Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

34 Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.

35 Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.

36 Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

37 Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,

38 liejo nekaltą kraują­savo sūnų ir dukterų kraują­aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

39 Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.

40 Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.

41 Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.

42 Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.

43 Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

44 Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

45 atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

46 Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.

47 Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumėmės Tavo šlove.

48 Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: "Amen". Girkite Viešpatį!