1 Maskil (cantique) d'Asaph. Écoute ma loi, ô mon peuple! Prêtez l'oreille aux paroles de ma bouche.

2 J'ouvrirai ma bouche pour prononcer des discours sentencieux; je publierai les secrets des temps anciens,

3 Que nous avons entendus et connus, et que nos pères nous ont racontés.

4 Nous ne les cacherons point à leurs enfants; nous raconterons à la race future les louanges de l'Éternel, et sa force, et les merveilles qu'il a faites.

5 Il établit un témoignage en Jacob; il mit en Israël une loi, qu'il ordonna à nos pères de faire connaître à leurs enfants;

6 Afin que la génération suivante, les enfants à venir, la connaissent, et qu'en grandissant ils la racontent à leurs enfants;

7 Qu'ils placent en Dieu leur confiance, qu'ils n'oublient pas les oeuvres de Dieu, et qu'ils gardent ses commandements;

8 Et qu'ils ne soient pas, comme leurs pères, une génération rebelle et indocile, génération qui ne disposa point son cœur, et dont l'esprit ne fut pas fidèle à Dieu.

9 Les fils d'Éphraïm, armés et tirant de l'arc, ont tourné le dos au jour du combat.

10 Ils n'ont point gardé l'alliance de Dieu, et n'ont pas voulu marcher dans sa loi.

11 Ils ont mis en oubli ses exploits, et ses merveilles qu'il leur avait fait voir.

12 Il fit des prodiges devant leurs pères, au pays d'Égypte, aux champs de Tsoan.

13 Il fendit la mer et les fit passer; il dressa les eaux comme en un monceau;

14 Et il les conduisit, le jour par la nuée, et toute la nuit par la clarté du feu.

15 Il fendit les rochers au désert, et les abreuva comme à flots abondants.

16 De la pierre il fit sortir des ruisseaux; il fit descendre les eaux comme des rivières.

17 Mais ils continuèrent à pécher contre lui, se rebellant contre le Très-Haut dans le désert.

18 Ils tentèrent Dieu dans leur cœur, demandant des mets selon leur désir.

19 Ils parlèrent contre Dieu et dirent: Dieu pourrait-il dresser une table au désert?

20 Voici, il a frappé la roche, et des eaux ont coulé, et des torrents se sont répandus: pourra-t-il bien donner du pain, préparer de la chair à son peuple?

21 Aussi l'Éternel l'entendit et s'indigna; un feu s'alluma contre Jacob, et la colère s'éleva contre Israël;

22 Parce qu'ils n'avaient pas cru en Dieu, et ne s'étaient pas confiés en son salut.

23 Alors il commanda aux nuées en haut, et ouvrit les portes des cieux.

24 Il fit pleuvoir sur eux la manne pour nourriture, et leur donna le froment des cieux.

25 Chacun mangea le pain des puissants; il leur envoya des vivres à souhait.

26 Il fit lever le vent d'orient dans les cieux, et amena par sa force le vent du midi.

27 Il fit pleuvoir sur eux de la chair comme de la poussière, et des oiseaux ailés, comme le sable des mers.

28 Il les fit tomber au milieu de leur camp, et tout autour de leurs tentes.

29 Ils mangèrent et furent abondamment repus; il leur accorda ce qu'ils désiraient.

30 Ils n'en avaient pas perdu l'envie, les mets étaient encore dans leur bouche,

31 Que la colère de Dieu monta contre eux, qu'il tua leurs hommes forts, et abattit l'élite d'Israël.

32 Et pourtant ils péchèrent encore, et ne crurent point à ses merveilles.

33 Il consuma leurs jours par un souffle, et leurs années par un effroi soudain.

34 Quand il les tuait, ils s'enquéraient de lui, et se remettaient à chercher Dieu.

35 Ils se souvenaient que Dieu était leur rocher, et le Dieu Très-Haut leur rédempteur.

36 Mais ils faisaient beau semblant de leur bouche, et de leur langue ils lui mentaient.

37 Leur cœur n'était pas droit envers lui, et ils n'étaient pas fidèles à son alliance.

38 Mais lui, miséricordieux, pardonnait le crime et ne les détruisait pas; souvent il revint de sa colère, et n'éveilla pas toute sa fureur.

39 Et il se souvint qu'ils n'étaient que chair, un vent qui passe et ne revient pas.

40 Que de fois ils se rebellèrent contre lui au désert, et le contristèrent dans la solitude!

41 Ils recommencèrent à tenter Dieu et à provoquer le Saint d'Israël;

42 Ils ne se souvinrent plus de sa main, du jour où il les délivra de l'oppresseur,

43 Lorsqu'il manifesta ses prodiges en Égypte, et ses miracles dans les champs de Tsoan;

44 Qu'il changea leurs fleuves en sang, et ils n'en burent plus les ondes;

45 Qu'il envoya contre eux des insectes pour les dévorer et des grenouilles pour les infester;

46 Qu'il livra leur récolte aux vermisseaux, et leur travail aux sauterelles;

47 Qu'il tua leurs vignes par la grêle, et leurs sycomores par les frimas;

48 Qu'il livra leur bétail à la grêle, et leurs troupeaux à la foudre;

49 Qu'il envoya contre eux l'ardeur de son courroux, l'indignation, la colère, la détresse, déchaînant les messagers de malheur.

50 Il donna carrière à sa colère, et ne préserva point leur âme de la mort; il livra leur vie à la mortalité.

51 Il frappa dans l'Égypte tous les premiers-nés, les prémices de la force dans les tentes de Cham.

52 Il fit partir son peuple comme des brebis, et les conduisit par le désert comme un troupeau.

53 Il les mena en sûreté et sans crainte; mais la mer couvrit leurs ennemis.

54 Il les fit parvenir dans ses frontières saintes, à la montagne que sa droite a conquise.

55 Il chassa devant eux des nations; il les leur fit échoir en portions d'héritage, et logea les tribus d'Israël dans leurs tentes.

56 Mais ils tentèrent et irritèrent le Dieu Très-Haut, et ne gardèrent point ses témoignages.

57 Ils reculèrent et furent infidèles comme leurs pères; ils tournèrent comme un arc qui trompe.

58 Ils le provoquèrent par leurs hauts lieux, et l'émurent à jalousie par leurs idoles.

59 Dieu l'entendit et s'indigna; il prit Israël en aversion.

60 Il abandonna la demeure de Silo, la tente qu'il avait dressée parmi les hommes.

61 Il livra sa gloire à la captivité, et sa majesté aux mains de l'ennemi.

62 Il abandonna son peuple à l'épée, et s'indigna contre son héritage.

63 Le feu dévora ses jeunes hommes, et ses vierges ne furent point chantées.

64 Ses sacrificateurs tombèrent par l'épée, et ses veuves ne pleurèrent pas.

65 Alors le Seigneur s'éveilla comme un homme qui dort, comme un guerrier à qui le vin fait jeter des cris.

66 Il refoula ses adversaires; il les chargea d'un opprobre éternel.

67 Mais il rejeta la tente de Joseph, et ne choisit pas la tribu d'Éphraïm.

68 Il choisit la tribu de Juda, la montagne de Sion qu'il aime.

69 Il bâtit son sanctuaire comme les lieux très hauts, comme la terre qu'il a fondée pour toujours.

70 Il choisit David son serviteur, et le prit des parcs des brebis.

71 Il l'amena d'auprès de celles qui allaitent, pour paître Jacob, son peuple, et Israël, son héritage.

72 Alors David les fit paître suivant l'intégrité de son cœur, et les conduisit par la sagesse de ses mains.

1 Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!

2 Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

3 Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,

4 neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.

5 Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,

6 kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

7 kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,

8 kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.

9 Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.

10 Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.

11 Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.

12 Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.

13 Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.

14 Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.

15 Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.

16 Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

17 Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.

18 Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

19 Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: "Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?

20 Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?"

21 Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

22 nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.

23 Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.

24 Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti.

25 Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

26 Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia

27 ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.

28 Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

29 Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

30 Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

31 kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

32 Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.

33 Jie leido dienas tuštybėje, savo metus­baimėje.

34 Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

35 Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

36 Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,

37 jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

38 Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

39 Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

40 Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!

41 Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

42 Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,

43 kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.

44 Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

45 Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

46 Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

47 Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

48 Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

49 Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.

50 Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.

51 Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

52 Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.

53 Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

54 Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.

55 Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

56 Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.

57 Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.

58 Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.

59 Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

60 Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.

61 Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.

62 Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.

63 Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.

64 Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.

65 Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,

66 Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.

67 Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.

68 Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.

69 Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.

70 Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.

71 Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.

72 Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.