1 Dieve, savo ausimis girdėjome, kai mūsų tėvai pasakojo mums, kokius darbus darei jų dienomis senais laikais.
2 Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai.
3 Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai!
4 Tumano Karalius ir Dievas, Tu teiki pergalę Jokūbui.
5 Su Tavo pagalba prispausime savo priešus, Tavo vardu mindysime tuos, kurie kyla prieš mus.
6 Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės mane.
7 Tu išgelbėjai mus nuo mūsų priešų, mus nekenčiančius sugėdinai.
8 Dievu giriamės per dieną ir Tavo vardą šlovinsime per amžius.
9 Bet Tu mus atstūmei, pažeminti leidai ir su mūsų kariuomene nebeišeini.
10 Tu priverti mus trauktis nuo priešų, kurie nekenčia mūsų ir išnaudoja mus.
11 Kaip pjautinas avis atidavei mus, tarp pagonių išblaškei.
12 Savo tautą pardavei už nieką; nepraturtėjai tuo, ką už ją gavai.
13 Padarei mus paniekinimu kaimynams, pajuoka ir patyčiomis tiems, kurie aplinkui mus.
14 Padarei mus priežodžiu pagonims, tautos kraipo galvas dėl mūsų.
15 Nuolatos man prieš akis mano panieka ir rausta iš gėdos veidas
16 dėl priekaištų ir užgaulių žodžių, dėl priešo ir keršytojo.
17 Visa tai užgriuvo mus, nors Tavęs nepamiršome, sandoros su Tavimi nepažeidėme.
18 Mūsų širdis neatsitraukė nuo Tavęs, mūsų žingsniai nebuvo nuo Tavo kelių nukrypę,
19 kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.
20 Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ir ištiesę rankas į svetimą dievą,
21 argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!
22 Dėl Tavęs esame visą dieną žudomi, laikomi tarsi pjauti paskirtos avys.
23 Kelkis! Kodėl miegi, Viešpatie? Pakilk, neatstumk amžinai!
24 Kodėl slepi savo veidą, pamiršti mūsų vargą ir priespaudą?
25 Mūsų siela parkritusi į dulkes; mūsų kūnas parblokštas žemėn.
26 Pakilk, padėk mums! Išgelbėk mus dėl savo gailestingumo.
1 Al la ĥorestro. Instruo de la Koraĥidoj. Ho Dio, per niaj oreloj ni aŭdis, niaj patroj rakontis al ni, Kion Vi faris en iliaj tagoj, en tempo antikva.
2 Vi per Via mano forpelis popolojn, kaj ilin Vi enloĝigis; Popolojn Vi pereigis, kaj ilin Vi vastigis.
3 Ĉar ne per sia glavo ili akiris la teron, Kaj ne ilia brako helpis ilin; Sed nur Via dekstra mano kaj Via brako kaj la lumo de Via vizaĝo, Ĉar Vi ilin favoris.
4 Vi estas mia Reĝo, ho Dio; Disponu helpon al Jakob.
5 Per Vi ni disbatos niajn malamikojn; Per Via nomo ni piedpremos niajn kontraŭbatalantojn.
6 Ĉar ne mian pafarkon mi fidas, Mia glavo min ne helpos.
7 Sed Vi helpas nin kontraŭ niaj malamikoj, Kaj niajn malamantojn Vi kovras per honto.
8 Dion ni gloros ĉiutage, Kaj Vian nomon ni dankos eterne. Sela.
9 Tamen Vi nin forlasis kaj hontigis, Kaj Vi ne eliras kun nia militistaro.
10 Vi devigas nin forkuri de nia malamiko, Ke niaj malamantoj nin prirabu;
11 Vi fordonas nin por formanĝo, kiel ŝafojn, Kaj inter la popolojn Vi disĵetis nin;
12 Vi vendis Vian popolon por nenio, Kaj prenis por ili nenian prezon;
13 Vi faris nin malestimataĵo por niaj najbaroj, Mokataĵo kaj insultataĵo por niaj ĉirkaŭantoj;
14 Vi faris nin instrua ekzemplo por la popoloj, Ke la nacioj balancas pri ni la kapon.
15 Ĉiutage mia malhonoro estas antaŭ mi, Kaj honto kovras mian vizaĝon,
16 Pro la voĉo de mokanto kaj insultanto, Antaŭ la vizaĝo de malamiko kaj venĝanto.
17 Ĉio tio trafis nin, sed ni Vin ne forgesis, Kaj ni ne perfidiĝis al Via interligo.
18 Ne retiriĝis nia koro, Kaj niaj paŝoj ne deflankiĝis de Via vojo.
19 Kiam Vi batis nin sur loko de ŝakaloj Kaj kovris nin per ombro de morto,
20 Tiam se ni forgesus la nomon de nia Dio Kaj ni etendus niajn manojn al fremda dio:
21 Ĉu Dio tion ne trovus? Li ja scias la sekretojn de la koro.
22 Pro Vi ni ja estas mortigataj ĉiutage; Oni rigardas nin kiel ŝafojn por buĉo.
23 Leviĝu, kial Vi dormas, mia Sinjoro? Vekiĝu, ne forpuŝu por ĉiam.
24 Kial Vi kaŝas Vian vizaĝon, Forgesas nian mizeron kaj nian suferon?
25 Nia animo estas ja ĵetita en la polvon; Nia korpo kliniĝis al la tero.
26 Leviĝu; helpu kaj savu nin pro Via boneco.