1 Viešpatie, Tu buvai mums prieglauda per kartų kartas!

2 Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!

3 Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: "Sugrįžkite, žmonių vaikai!"

4 Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį.

5 Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę.

6 Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta.

7 Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina.

8 Tu laikai mūsų kaltes savo akivaizdoje, mūsų slaptas nuodėmes­savo veido šviesoje.

9 Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis.

10 Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų­aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina varge ir kančiose. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame.

11 Kas Tavo rūstybės jėgą supranta ir bijo Tavojo pykčio?

12 Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!

13 Sugrįžk, Viešpatie! Ar ilgai? Būk gailestingas savo tarnams!

14 Gaivink mus nuo ryto savo gailestingumu, kad džiaugsmas ir linksmumas mus lydėtų visą amžių!

15 Suteik mums džiaugsmo už tas dienas, per kurias pažeminti buvome, už tuos metus, per kuriuos patyrėme pikta.

16 Tepamato Tavo tarnai Tavo darbus ir Tavo šlovę jų vaikai!

17 Viešpatie, Dieve, būk mums geras, įtvirtink mūsų darbus, daryk mūsų darbus sėkmingus!

1 Preĝo de Moseo, homo de Dio. Mia Sinjoro, Vi estis por ni loĝejo De generacio al generacio.

2 Antaŭ ol la montoj naskiĝis Kaj Vi kreis la teron kaj la mondon, Kaj de eterne ĝis eterne, Vi estas Dio.

3 Vi venigas homon al polvo; Kaj Vi diras:Revenu, homidoj.

4 Ĉar mil jaroj estas en Viaj okuloj Kiel la hieraŭa tago, kiu pasis, Kaj kiel nokta gardoparto.

5 Vi forfluigas ilin torente, ili estas kiel sonĝo; Matene ili renoviĝas kiel herbo:

6 Matene ĝi floras kaj ĝermas, Vespere ĝi dehakiĝas kaj sekiĝas.

7 Jes, ni pereas de Via kolero, Kaj de Via kolerego ni neniiĝas.

8 Vi metis niajn malbonagojn antaŭ Vin, Nian kaŝitaĵon antaŭ la lumon de Via vizaĝo.

9 Ĉar ĉiuj niaj tagoj pasis sub Via kolero, Malaperis niaj jaroj, kiel sono.

10 La daŭro de nia vivo estas sepdek jaroj, Kaj ĉe forteco okdek jaroj; Kaj ilia tuta majesto estas penado kaj suferado, Ĉar ĝi forkuras rapide kaj ni forflugas.

11 Kiu scias la forton de Via kolero, Vian timindecon kaj Vian indignon?

12 Instruu nin kalkuli niajn tagojn, Por ke ni akiru saĝan koron.

13 Returnu Vin, ho Eternulo! Kiel longe? Kaj kompatu Viajn sklavojn.

14 Satigu nin matene per Via boneco; Kaj ni kantos kaj ĝojos en la daŭro de nia tuta vivo.

15 Ĝojigu nin tiel longe, kiel Vi nin premis, Tiom da jaroj, kiom ni vidis mizeron.

16 Al Viaj sklavoj aperu Viaj faroj, Kaj Via beleco al iliaj infanoj.

17 Kaj la favoro de la Eternulo, nia Dio, estu super ni; Kaj la faron de niaj manoj fortikigu al ni, Kaj fortikigu la faron de niaj manoj.