1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!

3 Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino?

4 Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus.

5 Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta.

6 Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas.

7 Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių­jie tau pasakys.

8 Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau.

9 Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?

10 Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.

11 Ausis skiria žodžius, burna jaučia maisto skonį.

12 Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą.

13 Su Juo išmintis ir galia, Jis išmano ir pamoko.

14 Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro.

15 Kai Jis sulaiko vandenis, jie išdžiūsta; kai siunčia juos, sunaikina žemę.

16 Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis.

17 Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus.

18 Jis atpalaiduoja karalių pančius ir juos sujuosia.

19 Jis atima kunigaikščiams garbę ir nuverčia galinguosius.

20 Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą.

21 Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas.

22 Jis atidengia, kas paslėpta tamsoje, ir iškelia švieson mirties šešėlį.

23 Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka.

24 Jis aptemdo protą tautų vadams, ir jie klaidžioja dykumoje be jokio kelio,

25 jie grabalioja tamsoje ir blaškosi kaip girti".

1 Allora Giobbe rispose e disse:

2 "Voi, certo, valete quanto un popolo, e con voi morrà la sapienza.

3 Ma del senno ne ho anch’io al par di voi, non vi son punto inferiore; e cose come codeste chi non le sa?

4 Io dunque dovrei essere il ludibrio degli amici! Io che invocavo Iddio, ed ei mi rispondeva; il ludibrio io, l’uomo giusto, integro!

5 Lo sprezzo alla sventura è nel pensiero di chi vive contento; esso è sempre pronto per coloro a cui vacilla il piede.

6 Sono invece tranquille le tende de’ ladroni e chi provoca Iddio, chi si fa un dio della propria forza, se ne sta al sicuro.

7 Ma interroga un po’ gli animali, e te lo insegneranno; gli uccelli del cielo, e te lo mostreranno;

8 o parla alla terra ed essa te lo insegnerà, e i pesci del mare te lo racconteranno.

9 Chi non sa, fra tutte queste creature, che la mano dell’Eterno ha fatto ogni cosa,

10 ch’egli tiene in mano l’anima di tutto quel che vive, e lo spirito di ogni essere umano?

11 L’orecchio non discerne esso le parole, come il palato assaggia le vivande?

12 Nei vecchi si trova la sapienza e lunghezza di giorni da intelligenza.

13 Ma in Dio stanno la saviezza e la potenza, a lui appartengono il consiglio e l’intelligenza.

14 Ecco, egli abbatte, e niuno può ricostruire; Chiude un uomo in prigione, e non v’è chi gli apra.

15 Ecco, egli trattiene le acque, e tutto inaridisce; le lascia andare, ed esse sconvolgono la terra.

16 Egli possiede la forza e l’abilità; da lui dipendono chi erra e chi fa errare.

17 Egli manda scalzi i consiglieri, colpisce di demenza i giudici.

18 Scioglie i legami dell’autorità dei re e cinge i loro fianchi di catene.

19 Manda scalzi i sacerdoti, e rovescia i potenti.

20 Priva della parola i più eloquenti, e toglie il discernimento ai vecchi.

21 Sparge lo sprezzo sui nobili, e rallenta la cintura ai forti.

22 Rivela le cose recondite, facendole uscir dalle tenebre, e trae alla luce ciò ch’è avvolto in ombra di morte.

23 Aggrandisce i popoli e li annienta, amplia le nazioni e le riconduce nei loro confini;

24 Toglie il senno ai capi della terra, e li fa errare in solitudini senza sentiero.

25 Van brancolando nelle tenebre, senza alcuna luce, e li fa barcollare come ubriachi.