1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus!

3 Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius.

4 Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

5 Ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? Ar baubia jautis prie savo pašaro?

6 Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Ar kiaušinio baltymas turi skonį?

7 Tai, kuo bjaurėdavosi mano siela, yra mano suspaudimo maistas.

8 O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi.

9 Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.

10 Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.

11 Iš kur man jėgos, kad turėčiau viltį? Koks galas, kad aš toliau gyvenčiau?

12 Ar mano jėga yra akmens jėga? Ar mano kūnas iš vario?

13 Manyje nėra pagalbos ir išmintis pasitraukė nuo manęs.

14 Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.

15 Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį.

16 Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu.

17 Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjus­išnyksta.

18 Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta.

19 Temos ir Šebos karavanai tyrinėjo juos ir pasitikėjo jais.

20 Tačiau jų viltis apvylė juos, jie atėjo ir buvo sugėdinti.

21 Jūs esate niekas, nes pamatę mano pažeminimą, išsigandote.

22 Argi ar prašiau: ‘Duokite man dovanų iš savo turto?’

23 Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų. Išpirkite mane iš prispaudėjų’.

24 Pamokykite mane, ir aš nutilsiu; duokite man suprasti mano klaidas.

25 Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.

26 Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.

27 Jūs puolate našlaitį ir savo draugui kasate duobę.

28 Dabar pažvelkite į mane ir matysite, ar aš meluoju.

29 Atsakykite, kad nebūtų netiesos. Atsakykite, ar aš ne teisus?

30 Spręskite, ar aš netiesą kalbu? Ar aš neatskiriu tiesos nuo melo?"

1 Allora Giobbe rispose e disse:

2 "Ah, se il mio travaglio si pesasse, se le mie calamità si mettessero tutte insieme sulla bilancia!

3 Sarebbero trovati più pesanti che la sabbia del mare. Ecco perché le mie parole sono temerarie.

4 Ché le saette dell’Onnipotente mi trafiggono, lo spirito mio ne sugge il veleno; i terrori di Dio si chierano in battaglia contro me.

5 L’asino salvatico raglia forse quand’ha l’erba davanti? mugghia forse il bue davanti alla pastura?

6 Si può egli mangiar ciò ch’è scipito e senza sale? c’è qualche gusto in un chiaro d’uovo?

7 L’anima mia rifiuta di toccare una simil cosa, essa è per me come un cibo ripugnante.

8 Oh, m’avvenisse pur quello che chiedo, e mi desse Iddio quello che spero!

9 Volesse pure Iddio schiacciarmi, stender la mano e tagliare il filo de’ miei giorni!

10 Sarebbe questo un conforto per me, esulterei nei dolori ch’egli non mi risparmia; giacché non ho rinnegato le parole del Santo.

11 Che è mai la mia forza perch’io speri ancora? Che fine m’aspetta perch’io sia paziente?

12 La mia forza è essa forza di pietra? e la mia carne, carne di rame?

13 Non son io ridotto senza energia, e non m’è forse tolta ogni speranza di guarire?

14 Pietà deve l’amico a colui che soccombe, quand’anche abbandoni il timor dell’Onnipotente.

15 Ma i fratelli miei si son mostrati infidi come un torrente, come l’acqua di torrenti che passano.

16 Il ghiaccio li rende torbidi, e la neve vi si scioglie;

17 ma passato il tempo delle piene, svaniscono; quando sentono il caldo, scompariscono dal loro luogo.

18 Le carovane che si dirigon là mutano strada, s’inoltran nel deserto, e vi periscono.

19 Le carovane di Tema li cercavan collo sguardo, i viandanti di Sceba ci contavan su,

20 ma furon delusi nella loro fiducia; giunti sul luogo, rimasero confusi.

21 Tali siete divenuti voi per me: vedete uno che fa orrore, e vi prende la paura.

22 V’ho forse detto: "Datemi qualcosa" o "co’ vostri beni fate un donativo a favor mio,"

23 o "liberatemi dalla stretta del nemico, o "scampatemi di man dei prepotenti"?

24 Ammaestratemi, e mi starò in silenzio; fatemi capire in che cosa ho errato.

25 Quanto sono efficaci le parole rette! Ma la vostra riprensione che vale?

26 Volete dunque biasimar delle parole? Ma le parole d’un disperato se le porta il vento!

27 Voi sareste capaci di trar la sorte sull’orfano, e di contrattare il vostro amico!

28 Ma pure vi piaccia di rivolgervi a guardarmi, e vedete s’io vi menta in faccia.

29 Mutate consiglio! Non vi sia in voi iniquità! Mutate consiglio, la mia giustizia sussiste.

30 V’è qualche iniquità sulla mia lingua? Il mio palato non distingue più quel ch’è male?