1 "Dėl to mano širdis dreba ir pasitraukė iš savo vietos.

2 Klausykite Jo balso, griaudėjimo, kuris sklinda iš Jo burnos.

3 Jis siunčia jį po visą padangę, Jo žaibai iki žemės pakraščių.

4 Po to aidi balsas. Jis sugriaudžia savo didybės balsu ir nieko nepasilieka, kai Jo balsas pasigirsta.

5 Dievas didingai griaudėja savo balsu, Jis daro mums nesuvokiamų dalykų.

6 Sniegui Jis įsako snigti, silpnas ir stiprus lietus priklauso nuo Jo.

7 Kad žmonės pažintų Jo darbą, Jis užantspauduoja žmonių rankas.

8 Tuomet ir žvėrys slepiasi savo lindynėse.

9 Iš pietų ateina audra, iš šiaurės­šaltis.

10 Dievo kvapu padaromas ledas, ir platūs vandenys sustingsta.

11 Jis pripildo debesis drėgmės, iš jų sklinda žaibai.

12 Jie plaukia, kur Jis nukreipia, ir vykdo, ką Jis įsako, visuose žemės kraštuose.

13 Jis tai daro norėdamas sudrausti, palaiminti arba pasigailėti.

14 Jobai, stebėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.

15 Ar žinai, kaip Dievas juos suvaldo ir parodo savo debesies šviesą?

16 Ar žinai, kaip debesys laikosi, šitie nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą?

17 Ar žinai, kodėl drabužiai įkaista, kai Jis ramina žemę pietų vėju?

18 Ar tu su Juo ištiesei dangaus skliautą tvirtą kaip veidrodį, iš vario nulietą?

19 Pamokyk mus, ką turime Jam sakyti, nes mes nesusigaudome tamsoje.

20 Ar bus Jam pranešta, ką kalbu? Jei žmogus kalbėtų, jis būtų prarytas.

21 Kai debesys uždengia saulę, šviesos nematyti, bet, vėjui papūtus, dangus nuskaidrėja.

22 Iš šiaurės ateina giedra, o Dievas yra bauginančiai didingas.

23 Visagalis mums nepasiekiamas; Jis galingas jėga, tiesa ir teisingumu, Jis neišnaudoja.

24 Todėl žmonės Jo bijo. Jis nepaiso tų, kurie dedasi išmintingi".

1 A tale spettacolo il cuor mi trema e balza fuor del suo luogo.

2 Udite, udite il fragore della sua voce, il rombo che esce dalla sua bocca!

3 Egli lo lancia sotto tutti i cieli e il suo lampo guizza fino ai lembi della terra.

4 Dopo il lampo, una voce rugge; egli tuona con la sua voce maestosa; e quando s’ode la voce, il fulmine non e già più nella sua mano.

5 Iddio tuona con la sua voce maravigliosamente; grandi cose egli fa che noi non intendiamo.

6 Dice alla neve: "Cadi sulla terra!" lo dice al nembo della pioggia, al nembo delle piogge torrenziali.

7 Rende inerte ogni mano d’uomo, onde tutti i mortali, che son opera sua, imparino a conoscerlo.

8 Le bestie selvagge vanno nel covo, e stan ritirate entro le tane.

9 Dai recessi del sud viene l’uragano, dagli aquiloni il freddo.

10 Al soffio di Dio si forma il ghiaccio e si contrae la distesa dell’acque.

11 Egli carica pure le nubi d’umidità, disperde lontano le nuvole che portano i suoi lampi

12 ed esse, da lui guidate, vanno vagando nei lor giri per eseguir quanto ei loro comanda sopra la faccia di tutta la terra;

13 e le manda o come flagello, o come beneficio alla sua terra, o come prova della sua bontà.

14 Porgi l’orecchio a questo, o Giobbe; fermati, e considera le maraviglie di Dio!

15 Sai tu come Iddio le diriga e faccia guizzare il lampo dalle sue nubi?

16 Conosci tu l’equilibrio delle nuvole, le maraviglie di colui la cui scienza è perfetta?

17 Sai tu come mai gli abiti tuoi sono caldi quando la terra s’assopisce sotto il soffio dello scirocco?

18 Puoi tu, come lui, distendere i cieli e farli solidi come uno specchio di metallo?

19 Insegnaci tu che dirgli!… Nelle tenebre nostre, noi non abbiam parole.

20 Gli si annunzierà forse ch’io voglio parlare? Ma chi mai può bramare d’essere inghiottito?

21 Nessuno può fissare il sole che sfolgora ne’ cieli quando v’è passato il vento a renderli tersi.

22 Dal settentrione viene l’oro; ma Dio è circondato da una maestà terribile;

23 l’Onnipotente noi non lo possiam scoprire. Egli è grande in forza, in equità, in perfetta giustizia; egli non opprime alcuno.

24 Perciò gli uomini lo temono; ei non degna d’uno sguardo chi si presume savio".