1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

3 Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

4 Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

5 Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

6 Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

7 Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

8 Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

9 Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

10 Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

11 Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

12 Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

13 Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

14 nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

15 Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

16 Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

17 Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

18 Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

19 Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

20 Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

21 Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

22 Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

23 Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

24 jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

25 Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

26 Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

27 Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

28 Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

29 Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,

30 kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

31 Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

32 Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

33 Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

34 Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė".

1 Allora Giobbe rispose e disse:

2 "Porgete bene ascolto alle mie parole, e sia questa la consolazione che mi date.

3 Sopportatemi, lasciate ch’io parli, e quando avrò parlato tu mi potrai deridere.

4 Mi lagno io forse d’un uomo? E come farei a non perder la pazienza?

5 Guardatemi, stupite, e mettetevi la mano sulla bocca.

6 Quando ci penso, ne sono smarrito, e la mia carne e presa da raccapriccio.

7 Perché mai vivono gli empi? Perché arrivano alla vecchiaia ed anche crescon di forze?

8 La loro progenie prospera, sotto ai loro sguardi, intorno ad essi, e i lor rampolli fioriscon sotto gli occhi loro.

9 La loro casa è in pace, al sicuro da spaventi, e la verga di Dio non li colpisce.

10 Il loro toro monta e non falla, la loro vacca figlia senz’abortire.

11 Mandan fuori come un gregge i loro piccini, e i loro figliuoli saltano e ballano.

12 Cantano a suon di timpano e di cetra, e si rallegrano al suon della zampogna.

13 Passano felici i loro giorni, poi scendono in un attimo nel soggiorno dei morti.

14 Eppure, diceano a Dio: "Ritirati da noi! Noi non ci curiamo di conoscer le tue vie!

15 Che è l’Onnipotente perché lo serviamo? che guadagneremo a pregarlo?"

16 Ecco, non hanno essi in mano la loro felicita? (lungi da me il consiglio degli empi!)

17 Quando avvien mai che la lucerna degli empi si spenga, che piombi loro addosso la ruina, e che Dio, nella sua ira, li retribuisca di pene?

18 Quando son essi mai come paglia al vento, come pula portata via dall’uragano?

19 "Iddio," mi dite, "serba castigo pei figli dell’empio". Ma punisca lui stesso! che lo senta lui,

20 che vegga con gli occhi propri la sua ruina, e beva egli stesso l’ira dell’Onnipotente!

21 E che importa all’empio della sua famiglia dopo di lui, quando il numero dei suoi mesi e ormai compiuto?

22 S’insegnerà forse a Dio la scienza? a lui che giudica quelli di lassù?

23 L’uno muore in mezzo al suo benessere, quand’è pienamente tranquillo e felice,

24 ha i secchi pieni di latte, e fresco il midollo dell’ossa.

25 L’altro muore con l’amarezza nell’anima, senz’aver mai gustato il bene.

26 Ambedue giacciono ugualmente nella polvere, e i vermi li ricoprono.

27 Ah! li conosco i vostri pensieri, e i piani che formate per abbattermi!

28 Voi dite: "E dov’è la casa del prepotente? dov’è la tenda che albergava gli empi?"

29 Non avete dunque interrogato quelli che hanno viaggiato? Voi non vorrete negare quello che attestano;

30 che, cioè, il malvagio è risparmiato nel dì della ruina, che nel giorno dell’ira egli sfugge.

31 Chi gli rimprovera in faccia la sua condotta? Chi gli rende quel che ha fatto?

32 Egli è portato alla sepoltura con onore, e veglia egli stesso sulla sua tomba.

33 Lievi sono a lui le zolle della valle; dopo, tutta la gente segue le sue orme; e, anche prima, una folla immensa fu come lui.

34 Perché dunque m’offrite consolazioni vane? Delle vostre risposte altro non resta che falsità".