1 "Jobai, klausyk mano žodžių ir juos įsidėmėk.

2 Atvėriau burną, ir mano liežuvis prabilo.

3 Mano žodžiai eis iš neklastingos širdies; mano lūpos kalbės tyrą pažinimą.

4 Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę.

5 Atsakyk man, jei gali, parink tinkamus žodžius ir ginkis.

6 Štai pagal tavo norą aš esu vietoje Dievo; padarytas iš molio, kaip ir tu.

7 Aš tavęs negaliu išgąsdinti ir mano ranka neprislėgs tavęs.

8 Ką tu sakei, aš girdėjau, klausiausi tavo žodžių:

9 ‘Aš esu tyras, be nuodėmės, esu nenusikaltęs ir nėra manyje neteisybės.

10 Jis kaltina mane, laiko mane savo priešu.

11 Jis įtvėrė mano kojas į šiekštą, seka visus mano žingsnius’.

12 Štai čia tu klysti, nes Dievas yra didesnis už žmogų.

13 Kodėl tu ginčijiesi su Juo? Jis neatsiskaito už jokius savo darbus.

14 Dievas kalba vienu ar kitu būdu, bet žmogus to nesupranta.

15 Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos,

16 Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams,

17 norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės.

18 Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties.

19 Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo.

20 Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti,

21 jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai.

22 Jo siela artėja prie kapo, gyvybė­prie mirties.

23 Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą,

24 Jis būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką’.

25 Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas.

26 Jis melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam. Su džiaugsmu jis regės Jo veidą, nes Jis sugrąžins žmogui savo teisumą.

27 Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’.

28 Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą.

29 Dievas visa tai kartoja žmogui du ar tris kartus,

30 norėdamas išgelbėti jo sielą, kad jis matytų šviesą ir gyventų.

31 Jobai, tylėk, klausyk ir įsidėmėk, ką aš sakysiu.

32 Jei turi ką pasakyti, kalbėk, nes aš trokštu tave pateisinti.

33 Jei ne, paklausyk manęs, ir aš pamokysiu tave išminties".

1 Ma pure, ascolta, o Giobbe, il mio dire, porgi orecchio a tutte le mie parole!

2 Ecco, apro la bocca, la lingua parla sotto il mio palato.

3 Nelle mie parole è la rettitudine del mio cuore; e le mie labbra diran sinceramente quello che so.

4 Lo spirito di Dio mi ha creato, e il soffio dell’Onnipotente mi dà la vita.

5 Se puoi, rispondimi; prepara le tue ragioni, fatti avanti!

6 Ecco, io sono uguale a te davanti a Dio; anch’io, fui tratto dall’argilla.

7 Spavento di me non potrà quindi sgomentarti, e il peso della mia autorità non ti potrà schiacciare.

8 Davanti a me tu dunque hai detto (e ho bene udito il suono delle tue parole):

9 "Io sono puro, senza peccato; sono innocente, non c’è iniquità in me;

10 ma Dio trova contro me degli appigli ostili, mi tiene per suo nemico;

11 mi mette i piedi nei ceppi, spia tutti i miei movimenti".

12 E io ti rispondo: In questo non hai ragione; giacché Dio è più grande dell’uomo.

13 Perché contendi con lui? poich’egli non rende conto d’alcuno dei suoi atti.

14 Iddio parla, bensì, una volta ed anche due, ma l’uomo non ci bada;

15 parla per via di sogni, di visioni notturne, quando un sonno profondo cade sui mortali, quando sui loro letti essi giacciono assopiti;

16 allora egli apre i loro orecchi e dà loro in segreto degli ammonimenti,

17 per distoglier l’uomo dal suo modo d’agire e tener lungi da lui la superbia;

18 per salvargli l’anima dalla fossa, la vita dal dardo mortale.

19 L’uomo è anche ammonito sul suo letto, dal dolore, dall’agitazione incessante delle sue ossa;

20 quand’egli ha in avversione il pane, e l’anima sua schifa i cibi più squisiti;

21 la carne gli si consuma, e sparisce, mentre le ossa, prima invisibili, gli escon fuori,

22 l’anima sua si avvicina alla fossa, e la sua vita a quelli che dànno la morte.

23 Ma se, presso a lui, v’è un angelo, un interprete, uno solo fra i mille, che mostri all’uomo il suo dovere,

24 Iddio ha pietà di lui e dice: "Risparmialo, che non scenda nella fossa! Ho trovato il suo riscatto".

25 Allora la sua carne divien fresca più di quella d’un bimbo; egli torna ai giorni della sua giovinezza;

26 implora Dio, e Dio gli è propizio; gli dà di contemplare il suo volto con giubilo, e lo considera di nuovo come giusto.

27 Ed egli va cantando fra la gente e dice: "Avevo peccato, pervertito la giustizia, e non sono stato punito come meritavo.

28 Iddio ha riscattato l’anima mia, onde non scendesse nella fossa e la mia vita si schiude alla luce!"

29 Ecco, tutto questo Iddio lo fa due, tre volte, all’uomo,

30 per ritrarre l’anima di lui dalla fossa, perché su di lei splenda la luce della vita.

31 Sta’ attento, Giobbe, dammi ascolto; taci, ed io parlerò.

32 Se hai qualcosa da dire, rispondimi, parla, ché io vorrei poterti dar ragione.

33 Se no, tu dammi ascolto, taci, e t’insegnerò la saviezza".