1 Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.

2 Jobas prabilo ir tarė:

3 "Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.

4 Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.

5 Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.

6 Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.

7 Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.

8 Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.

9 Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.

10 Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.

11 Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?

12 Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?

13 Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi

14 kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,

15 arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,

16 arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.

17 Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.

18 Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.

19 Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.

20 Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?

21 Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.

22 Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.

23 Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?

24 Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.

25 Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.

26 Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo".

1 Allora Giobbe aprì la bocca e maledisse il giorno della sua nascita.

2 E prese a dire così:

3 "Perisca il giorno ch’io nacqui e la notte che disse: "E’ concepito un maschio!"

4 Quel giorno si converta in tenebre, non se ne curi Iddio dall’alto, né splenda sovr’esso raggio di luce!

5 Se lo riprendano le tenebre e l’ombra di morte, resti sovr’esso una fitta nuvola, le eclissi lo riempian di paura!

6 Quella notte diventi preda d’un buio cupo, non abbia la gioia di contar tra i giorni dell’anno, non entri nel novero de’ mesi!

7 Quella notte sia notte sterile, e non vi s’oda grido di gioia.

8 La maledicano quei che maledicono i giorni e sono esperti nell’evocare il drago.

9 Si oscurino le stelle del suo crepuscolo, aspetti la luce e la luce non venga, e non miri le palpebre dell’alba,

10 poiché non chiuse la porta del seno che mi portava, e non celò l’affanno agli occhi miei.

11 Perché non morii nel seno di mia madre? Perché non spirai appena uscito dalle sue viscere?

12 Perché trovai delle ginocchia per ricevermi e delle mammelle da poppare?

13 Ora mi giacerei tranquillo, dormirei, ed avrei così riposo

14 coi re e coi consiglieri della terra che si edificarono mausolei,

15 coi principi che possedean dell’oro e che empiron d’argento le lor case;

16 o, come l’aborto nascosto, non esisterei, sarei come i feti che non videro la luce.

17 Là cessano gli empi di tormentare gli altri. Là riposano gli stanchi,

18 là i prigioni han requie tutti insieme, senz’udir voce d’aguzzino.

19 Piccoli e grandi sono là del pari, e lo schiavo è libero del suo padrone.

20 Perché dar la luce all’infelice e la vita a chi ha l’anima nell’amarezza,

21 i quali aspettano la morte che non viene, e la ricercano più che i tesori nascosti,

22 e si rallegrerebbero fino a giubilarne, esulterebbero se trovassero una tomba?

23 Perché dar vita a un uomo la cui via è oscura? e che Dio ha stretto in un cerchio?

24 Io sospiro anche quando prendo il mio cibo, e i miei gemiti si spandono com’acqua.

25 Non appena temo un male, ch’esso mi colpisce; e quel che pavento, mi piomba addosso.

26 Non trovo posa, né requie, né pace, il tormento è continuo!"