1 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2 "Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

3 Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4 Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

5 Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

6 Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

7 Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

8 Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

9 Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

10 Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

11 Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

12 Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

13 Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

14 mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

15 Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

16 Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

17 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

18 Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

19 Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

20 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.

21 Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ".

1 Allora Elifaz di Teman rispose disse:

2 "Se provassimo a dirti una parola ti darebbe fastidio? Ma chi potrebbe trattener le parole?

3 Ecco tu n’hai ammaestrati molti, hai fortificato le mani stanche;

4 le tue parole hanno rialzato chi stava cadendo, hai raffermato le ginocchia vacillanti;

5 e ora che il male piomba su te, tu ti lasci abbattere; ora ch’è giunto fino a te, sei tutto smarrito.

6 La tua pietà non è forse la tua fiducia, e l’integrità della tua vita la speranza tua?

7 Ricorda: quale innocente perì mai? e dove furono gli uomini retti mai distrutti?

8 Io per me ho visto che coloro che arano iniquità e seminano tormenti, ne mietono i frutti.

9 Al soffio di Dio essi periscono, dal vento del suo corruccio son consumati.

10 Spenta è la voce del ruggente, sono spezzati i denti dei leoncelli.

11 Perisce per mancanza di preda il forte leone, e restan dispersi i piccini della leonessa.

12 Una parola m’è furtivamente giunta, e il mio orecchio ne ha còlto il lieve sussurro.

13 Fra i pensieri delle visioni notturne, quando un sonno profondo cade sui mortali,

14 uno spavento mi prese, un tremore che mi fece fremer tutte l’ossa.

15 Uno spirito mi passò dinanzi, e i peli mi si rizzarono addosso.

16 Si fermò, ma non riconobbi il suo sembiante; una figura mi stava davanti agli occhi e udii una voce sommessa che diceva:

17 "Può il mortale esser giusto dinanzi a Dio? Può l’uomo esser puro dinanzi al suo Fattore?

18 Ecco, Iddio non si fida de’ suoi propri servi, e trova difetti nei suoi angeli;

19 quanto più in quelli che stanno in case d’argilla, che han per fondamento la polvere e son schiacciati al par delle tignuole!

20 Tra la mattina e la sera sono infranti; periscono per sempre, senza che alcuno se ne accorga.

21 La corda della lor tenda, ecco, è strappata, e muoion senza posseder la sapienza".