1 "Mano kvėpavimas nusilpo, dienos trumpėja, kapai paruošti man.

2 Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.

3 Tu pats laiduok už mane, nes kas kitas paduos man ranką?

4 Tu paslėpei supratimą nuo jų širdžių, todėl jų neišaukštinsi.

5 Kas pataikauja savo draugams, to vaikai nesidžiaugs laimikiu.

6 Jis padarė mane priežodžiu žmonėms, visi spjaudo man į veidą.

7 Mano akys aptemo nuo sielvarto, mano kūnas kaip šešėlis.

8 Teisieji pasibaisės tuo, o nekaltieji pakils prieš veidmainius.

9 Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

10 Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.

11 Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo.

12 Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje.

13 Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.

14 Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi.

15 Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?

16 Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse".

1 Il mio soffio vitale si spenge, i miei giorni si estinguono, il sepolcro m’aspetta!

2 Sono attorniato di schernitori e non posso chiuder occhio per via delle lor parole amare.

3 O Dio, da’ un pegno, sii tu il mio mallevadore presso di te; se no, chi metterà la sua nella mia mano?

4 Poiché tu hai chiuso il cuor di costoro alla ragione, e però non li farai trionfare.

5 Chi denunzia un amico sì che diventi preda altrui, vedrà venir meno gli occhi de’ suoi figli.

6 Egli m’ha reso la favola dei popoli, e son divenuto un essere a cui si sputa in faccia.

7 L’occhio mio si oscura pel dolore, tutte le mie membra non son più che un’ombra.

8 Gli uomini retti ne son colpiti di stupore, e l’innocente insorge contro l’empio;

9 ma il giusto si attiene saldo alla sua via, e chi ha le mani pure viepiù si fortifica.

10 Quanto a voi tutti, tornate pure, fatevi avanti, ma fra voi non troverò alcun savio.

11 I miei giorni passano, i miei disegni, i disegni cari al mio cuore, sono distrutti,

12 e costoro pretendon che la notte sia giorno, che la luce sia vicina, quando tutto è buio!

13 Se aspetto come casa mia il soggiorno de’ morti, se già mi son fatto il letto nelle tenebre,

14 se ormai dico al sepolcro "tu sei mio padre" e ai vermi: "siete mia madre e mia sorella,"

15 dov’è dunque la mia speranza? questa speranza mia chi la può scorgere?

16 Essa scenderà alle porte del soggiorno de’ morti, quando nella polvere troverem riposo assieme".