1 Jobas tęsė savo palyginimą:

2 "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

3 Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

4 mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

5 Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

6 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

7 Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

8 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

9 Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

10 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

11 Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

12 Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

13 Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

14 jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

15 Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

16 Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

17 bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

18 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

19 Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

20 Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

21 Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

22 svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

23 Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį".

1 And Job addeth to lift up his simile, and saith: --

2 God liveth! He turned aside my judgment, And the Mighty -- He made my soul bitter.

3 For all the while my breath [is] in me, And the spirit of God in my nostrils.

4 My lips do not speak perverseness, And my tongue doth not utter deceit.

5 Pollution to me -- if I justify you, Till I expire I turn not aside mine integrity from me.

6 On my righteousness I have laid hold, And I do not let it go, My heart doth not reproach me while I live.

7 As the wicked is my enemy, And my withstander as the perverse.

8 For what [is] the hope of the profane, When He doth cut off? When God doth cast off his soul?

9 His cry doth God hear, When distress cometh on him?

10 On the Mighty doth he delight himself? Call God at all times?

11 I shew you by the hand of God, That which [is] with the Mighty I hide not.

12 Lo, ye -- all of you -- have seen, And why [is] this -- ye are altogether vain?

13 This [is] the portion of wicked man with God, And the inheritance of terrible ones From the Mighty they receive.

14 If his sons multiply -- for them [is] a sword. And his offspring [are] not satisfied [with] bread.

15 His remnant in death are buried, And his widows do not weep.

16 If he heap up as dust silver, And as clay prepare clothing,

17 He prepareth -- and the righteous putteth [it] on, And the silver the innocent doth apportion.

18 He hath built as a moth his house, And as a booth a watchman hath made.

19 Rich he lieth down, and he is not gathered, His eyes he hath opened, and he is not.

20 Overtake him as waters do terrors, By night stolen him away hath a whirlwind.

21 Take him up doth an east wind, and he goeth, And it frighteneth him from his place,

22 And it casteth at him, and doth not spare, From its hand he diligently fleeth.

23 It clappeth at him its hands, And it hisseth at him from his place.