1 "Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

2 Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.

3 Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?

4 Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

5 Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

6 Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.

7 Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.

8 Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,

9 bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.

10 O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?

11 Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,

12 taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

13 O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.

14 Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

15 Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.

16 Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.

17 Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.

18 Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,

19 kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.

20 Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.

21 Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.

22 Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia".

1 Man, born of woman! Of few days, and full of trouble!

2 As a flower he hath gone forth, and is cut off, And he fleeth as a shadow and standeth not.

3 Also -- on this Thou hast opened Thine eyes, And dost bring me into judgment with Thee.

4 Who giveth a clean thing out of an unclean? not one.

5 If determined are his days, The number of his months [are] with Thee, His limit Thou hast made, And he passeth not over;

6 Look away from off him that he may cease, Till he enjoy as an hireling his day.

7 For there is of a tree hope, if it be cut down, That again it doth change, That its tender branch doth not cease.

8 If its root becometh old in the earth, And its stem doth die in the dust,

9 From the fragrance of water it doth flourish, And hath made a crop as a plant.

10 And a man dieth, and becometh weak, And man expireth, and where [is] he?

11 Waters have gone away from a sea, And a river becometh waste and dry.

12 And man hath lain down, and riseth not, Till the wearing out of the heavens they awake not, Nor are roused from their sleep.

13 O that in Sheol Thou wouldst conceal me, Hide me till the turning of Thine anger, Set for me a limit, and remember me.

14 If a man dieth -- doth he revive? All days of my warfare I wait, till my change come.

15 Thou dost call, and I -- I answer Thee; To the work of Thy hands Thou hast desire.

16 But now, my steps Thou numberest, Thou dost not watch over my sin.

17 Sealed up in a bag [is] my transgression, And Thou sewest up mine iniquity.

18 And yet, a falling mountain wasteth away, And a rock is removed from its place.

19 Stones have waters worn away, Their outpourings wash away the dust of earth, And the hope of man Thou hast destroyed.

20 Thou prevailest [over] him for ever, and he goeth, He is changing his countenance, And Thou sendest him away.

21 Honoured are his sons, and he knoweth not; And they are little, and he attendeth not to them.

22 Only -- his flesh for him is pained, And his soul for him doth mourn.`