1 "Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

2 Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

3 taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

4 Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

5 Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

6 Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

7 Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

8 Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

9 Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.

10 Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

11 Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.

12 Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?

13 Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,

14 Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

15 Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

16 Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

17 Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?

18 Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

19 Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

20 Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?

21 Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus".

1 Is there not a warfare to man on earth? And as the days of an hireling his days?

2 As a servant desireth the shadow, And as a hireling expecteth his wage,

3 So I have been caused to inherit months of vanity, And nights of misery they numbered to me.

4 If I lay down then I said, `When do I rise!` And evening hath been measured, And I have been full of tossings till dawn.

5 Clothed hath been my flesh [with] worms, And a clod of dust, My skin hath been shrivelled and is loathsome,

6 My days swifter than a weaving machine, And they are consumed without hope.

7 Remember Thou that my life [is] a breath, Mine eye turneth not back to see good.

8 The eye of my beholder beholdeth me not. Thine eyes [are] upon me -- and I am not.

9 Consumed hath been a cloud, and it goeth, So he who is going down to Sheol cometh not up.

10 He turneth not again to his house, Nor doth his place discern him again.

11 Also I -- I withhold not my mouth -- I speak in the distress of my spirit, I talk in the bitterness of my soul.

12 A sea-[monster] am I, or a dragon, That thou settest over me a guard?

13 When I said, `My bed doth comfort me,` He taketh away in my talking my couch.

14 And thou hast affrighted me with dreams, And from visions thou terrifiest me,

15 And my soul chooseth strangling, Death rather than my bones.

16 I have wasted away -- not to the age do I live. Cease from me, for my days [are] vanity.

17 What [is] man that Thou dost magnify him? And that Thou settest unto him Thy heart?

18 And inspectest him in the mornings, In the evenings dost try him?

19 How long dost Thou not look from me? Thou dost not desist till I swallow my spittle.

20 I have sinned, what do I to Thee, O watcher of man? Why hast Thou set me for a mark to Thee, And I am for a burden to myself -- and what?

21 Thou dost not take away my transgression, And cause to pass away mine iniquity, Because now, for dust I lie down: And Thou hast sought me -- and I am not!