1 Jobas atsakydamas tarė:
2 "Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?
3 Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.
4 Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?
5 Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.
6 Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.
7 Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.
8 Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.
9 Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.
10 Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.
11 Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.
12 Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’
13 Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.
14 Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?
15 Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.
16 Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.
17 Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;
18 Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.
19 Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?
20 Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.
21 Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.
22 Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.
23 Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.
24 Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?
25 Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.
26 Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.
27 Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,
28 tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.
29 Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?
30 Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,
31 Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.
32 Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.
33 Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.
34 O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.
35 Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra".
1 And Job answereth and saith: --
2 Truly I have known that [it is] so, And what -- is man righteous with God?
3 If he delight to strive with Him -- He doth not answer him one of a thousand.
4 Wise in heart and strong in power -- Who hath hardened toward Him and is at peace?
5 Who is removing mountains, And they have not known, Who hath overturned them in His anger.
6 Who is shaking earth from its place, And its pillars move themselves.
7 Who is speaking to the sun, and it riseth not, And the stars He sealeth up.
8 Stretching out the heavens by Himself, And treading on the heights of the sea,
9 Making Osh, Kesil, and Kimah, And the inner chambers of the south.
10 Doing great things till there is no searching, And wonderful, till there is no numbering.
11 Lo, He goeth over by me, and I see not, And He passeth on, and I attend not to it.
12 Lo, He snatches away, who bringeth it back? Who saith unto Him, `What dost Thou?`
13 God doth not turn back His anger, Under Him bowed have proud helpers.
14 How much less do I -- I answer Him? Choose out my words with Him?
15 Whom, though I were righteous, I answer not, For my judgment I make supplication.
16 Though I had called and He answereth me, I do not believe that He giveth ear [to] my voice.
17 Because with a tempest He bruiseth me, And hath multiplied my wounds for nought.
18 He permitteth me not to refresh my spirit, But filleth me with bitter things.
19 If of power, lo, the Strong One; And if of judgment -- who doth convene me?
20 If I be righteous, Mine mouth doth declare me wicked, Perfect I am! -- it declareth me perverse.
21 Perfect I am! -- I know not my soul, I despise my life.
22 It is the same thing, therefore I said, `The perfect and the wicked He is consuming.`
23 If a scourge doth put to death suddenly, At the trial of the innocent He laugheth.
24 Earth hath been given Into the hand of the wicked one. The face of its judges he covereth, If not -- where, who [is] he?
25 My days have been swifter than a runner, They have fled, they have not seen good,
26 They have passed on with ships of reed, As an eagle darteth on food.
27 Though I say, `I forget my talking, I forsake my corner, and I brighten up!`
28 I have been afraid of all my griefs, I have known that Thou dost not acquit me.
29 I -- I am become wicked; why [is] this? [In] vain I labour.
30 If I have washed myself with snow-water, And purified with soap my hands,
31 Then in corruption Thou dost dip me, And my garments have abominated me.
32 But if a man like myself -- I answer him, We come together into judgment.
33 If there were between us an umpire, He doth place his hand on us both.
34 He doth turn aside from off me his rod, And His terror doth not make me afraid,
35 I speak, and do not fear Him, But I am not right with myself.