1 "Dėl to mano širdis dreba ir pasitraukė iš savo vietos.

2 Klausykite Jo balso, griaudėjimo, kuris sklinda iš Jo burnos.

3 Jis siunčia jį po visą padangę, Jo žaibai iki žemės pakraščių.

4 Po to aidi balsas. Jis sugriaudžia savo didybės balsu ir nieko nepasilieka, kai Jo balsas pasigirsta.

5 Dievas didingai griaudėja savo balsu, Jis daro mums nesuvokiamų dalykų.

6 Sniegui Jis įsako snigti, silpnas ir stiprus lietus priklauso nuo Jo.

7 Kad žmonės pažintų Jo darbą, Jis užantspauduoja žmonių rankas.

8 Tuomet ir žvėrys slepiasi savo lindynėse.

9 Iš pietų ateina audra, iš šiaurės­šaltis.

10 Dievo kvapu padaromas ledas, ir platūs vandenys sustingsta.

11 Jis pripildo debesis drėgmės, iš jų sklinda žaibai.

12 Jie plaukia, kur Jis nukreipia, ir vykdo, ką Jis įsako, visuose žemės kraštuose.

13 Jis tai daro norėdamas sudrausti, palaiminti arba pasigailėti.

14 Jobai, stebėk ir apsvarstyk Dievo nuostabius darbus.

15 Ar žinai, kaip Dievas juos suvaldo ir parodo savo debesies šviesą?

16 Ar žinai, kaip debesys laikosi, šitie nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą?

17 Ar žinai, kodėl drabužiai įkaista, kai Jis ramina žemę pietų vėju?

18 Ar tu su Juo ištiesei dangaus skliautą tvirtą kaip veidrodį, iš vario nulietą?

19 Pamokyk mus, ką turime Jam sakyti, nes mes nesusigaudome tamsoje.

20 Ar bus Jam pranešta, ką kalbu? Jei žmogus kalbėtų, jis būtų prarytas.

21 Kai debesys uždengia saulę, šviesos nematyti, bet, vėjui papūtus, dangus nuskaidrėja.

22 Iš šiaurės ateina giedra, o Dievas yra bauginančiai didingas.

23 Visagalis mums nepasiekiamas; Jis galingas jėga, tiesa ir teisingumu, Jis neišnaudoja.

24 Todėl žmonės Jo bijo. Jis nepaiso tų, kurie dedasi išmintingi".

1 Also, at this my heart trembleth, And it moveth from its place.

2 Hearken diligently to the trembling of His voice, Yea, the sound from His mouth goeth forth.

3 Under the whole heavens He directeth it, And its light [is] over the skirts of the earth.

4 After it roar doth a voice -- He thundereth with the voice of His excellency, And He doth not hold them back, When His voice is heard.

5 God thundereth with His voice wonderfully, Doing great things and we know not.

6 For to snow He saith, `Be [on] the earth.` And the small rain and great rain of His power.

7 Into the hand of every man he sealeth, For the knowledge by all men of His work.

8 And enter doth the beast into covert, And in its habitations it doth continue.

9 From the inner chamber cometh a hurricane, And from scatterings winds -- cold,

10 From the breath of God is frost given, And the breadth of waters is straitened,

11 Yea, by filling He doth press out a cloud, Scatter a cloud doth His light.

12 And it is turning itself round by His counsels, For their doing all He commandeth them, On the face of the habitable earth.

13 Whether for a rod, or for His land, Or for kindness -- He doth cause it to come.

14 Hear this, O Job, Stand and consider the wonders of God.

15 Dost thou know when God doth place them, And caused to shine the light of His cloud?

16 Dost thou know the balancings of a cloud? The wonders of the Perfect in knowledge?

17 How thy garments [are] warm, In the quieting of the earth from the south?

18 Thou hast made an expanse with Him For the clouds -- strong as a hard mirror!

19 Let us know what we say to Him, We set not in array because of darkness.

20 Is it declared to Him that I speak? If a man hath spoken, surely he is swallowed up.

21 And now, they have not seen the light, Bright it [is] in the clouds, And the wind hath passed by and cleanseth them.

22 From the golden north it cometh, Beside God [is] fearful honour.

23 The Mighty! we have not found Him out, High in power and judgment, He doth not answer! And abundant in righteousness,

24 Therefore do men fear Him, He seeth not any of the wise of heart.