1 "Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.
2 Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.
3 Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.
4 Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.
5 Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.
6 Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,
7 rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.
8 Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.
9 O dabar tapau priežodis jų dainose,
10 jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.
11 Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.
12 Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.
13 Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.
14 Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.
15 Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.
16 Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.
17 Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.
18 Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.
19 Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.
20 Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.
21 Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.
22 Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.
23 Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.
24 Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.
25 Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?
26 Aš ieškojau gerogavau pikta; laukiau šviesosatėjo tamsa.
27 Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.
28 Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.
29 Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.
30 Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.
31 Mano arfa virto rauda, o mano fleitaverkiančiojo balsu".
1 And now, laughed at me, Have the younger in days than I, Whose fathers I have loathed to set With the dogs of my flock.
2 Also -- the power of their hands, why [is it] to me? On them hath old age perished.
3 With want and with famine gloomy, Those fleeing to a dry place, Formerly a desolation and waste,
4 Those cropping mallows near a shrub, And broom-roots [is] their food.
5 From the midst they are cast out, (They shout against them as a thief),
6 In a frightful place of valleys to dwell, Holes of earth and clefts.
7 Among shrubs they do groan, Under nettles they are gathered together.
8 Sons of folly -- even sons without name, They have been smitten from the land.
9 And now, their song I have been, And I am to them for a byword.
10 They have abominated me, They have kept far from me, And from before me have not spared to spit.
11 Because His cord He loosed and afflicteth me, And the bridle from before me, They have cast away.
12 On the right hand doth a brood arise, My feet they have cast away, And they raise up against me, Their paths of calamity.
13 They have broken down my path, By my calamity they profit, `He hath no helper.`
14 As a wide breach they come, Under the desolation have rolled themselves.
15 He hath turned against me terrors, It pursueth as the wind mine abundance, And as a thick cloud, Hath my safety passed away.
16 And now, in me my soul poureth itself out, Seize me do days of affliction.
17 At night my bone hath been pierced in me, And mine eyelids do not lie down.
18 By the abundance of power, Is my clothing changed, As the mouth of my coat it doth gird me.
19 Casting me into mire, And I am become like dust and ashes.
20 I cry unto Thee, And Thou dost not answer me, I have stood, and Thou dost consider me.
21 Thou art turned to be fierce to me, With the strength of Thy hand, Thou oppresest me.
22 Thou dost lift me up, On the wind Thou dost cause me to ride, And Thou meltest -- Thou levellest me.
23 For I have known To death Thou dost bring me back, And [to] the house appointed for all living.
24 Surely not against the heap Doth He send forth the hand, Though in its ruin they have safety.
25 Did not I weep for him whose day is hard? Grieved hath my soul for the needy.
26 When good I expected, then cometh evil, And I wait for light, and darkness cometh.
27 My bowels have boiled, and have not ceased, Gone before me have days of affliction.
28 Mourning I have gone without the sun, I have risen, in an assembly I cry.
29 A brother I have been to dragons, And a companion to daughters of the ostrich.
30 My skin hath been black upon me, And my bone hath burned from heat,
31 And my harp doth become mourning, And my organ the sound of weeping.