1 Přednímu kantoru k nízkému zpěvu, žalm Davidův.

2 Spomoz, ó Hospodine; nebo se již nenalézá milosrdného, a vyhynuli věrní z synů lidských.

3 Lež mluví jeden každý s bližním svým, rty úlisnými z srdce dvojitého řeči vynášejí.

4 Ó by vyplénil Hospodin všeliké rty úlisné, a jazyk velikomluvný,

5 Kteříž říkají: Jazykem svým přemůžeme, mámeť ústa svá s sebou, kdo jest pánem naším?

6 Pro zhoubu chudých, pro úpění nuzných jižť povstanu, praví Hospodin, v bezpečnosti postavím toho, na nějž polečeno bylo.

7 Výmluvnosti Hospodinovy jsou výmluvnosti čisté, jako stříbro v hliněné peci přehnané a sedmkrát zprubované.

8 Ty, Hospodine, jim spomáhati budeš, a ostříhati každého od národu tohoto až na věky. [ (Psalms 12:9) Vůkol a vůkol bezbožní se protulují, když takoví ničemní vyvýšeni bývají mezi syny lidskými. ]

1 Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų.

2 Jie vienas kitam kalba tuštybes, lūpomis pataikauja ir kalba klastinga širdimi.

3 Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.

4 Jie sako: "Savo liežuviu mes nugalėsime, mūsų lūpos kalba už mus, kas mums Viešpats?"

5 "Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu,­sako Viešpats,­išgelbėsiu tą, kuris ilgisi mano pagalbos".

6 Viešpaties žodžiai­tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas.

7 Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius.

8 Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės.