1 Salmo di Davide dato al capo dei Musici. O DIO della mia lode, non tacere;

2 Perciocchè la bocca dell’empio e la bocca di frode si sono aperte contro a me; Hanno parlato meco con lingua bugiarda;

3 E mi hanno assediato con parole d’odio; E mi hanno fatta guerra senza cagione.

4 In vece dell’amore che ho loro portato, mi sono stati avversari; Ed io ho loro renduta preghiera.

5 Essi mi hanno renduto male per bene, E odio per lo mio amore

6 Costituisci il maligno sopra lui; E fa’ che Satana gli stia alla destra.

7 Quando sarà giudicato, esca condannato; E la sua preghiera gli torni in peccato.

8 Sieno i suoi giorni pochi; Un altro prenda il suo ufficio.

9 Sieno i suoi figliuoli orfani, E la sua moglie vedova.

10 E vadano i suoi figliuoli del continuo vagando; E mendichino, ed accattino, uscendo fuor de’ lor casolari.

11 L’usuraio tenda la rete a tutto ciò ch’egli ha; E rubino gli strani le sue fatiche.

12 Non siavi alcuno che stenda la sua benignità inverso lui; E non vi sia chi abbia pietà de’ suoi orfani.

13 Sieno distrutti i suoi discendenti; Sia cancellato il lor nome nella seconda generazione.

14 Sia ricordata l’iniquità de’ suoi padri appo il Signore; E il peccato di sua madre non sia cancellato.

15 Sieno que’ peccati del continuo nel cospetto del Signore; E stermini egli d’in su la terra la memoria di essi.

16 Perciocchè egli non si è ricordato d’usar benignità, Ed ha perseguitato l’uomo povero, ed afflitto, E tribolato di cuore, per ucciderlo.

17 Poichè egli ha amata la maledizione, vengagli; E poichè non si è compiaciuto nella benedizione, allontanisi ella da lui.

18 E sia vestito di maledizione, come del suo manto; Ed entri quella come acqua nelle sue interiora, E come olio nelle sue ossa.

19 Siagli quella a guisa di vestimento, del quale egli sia avvolto; Ed a guisa di cintura, della quale sempre sia cinto.

20 Tal sia, da parte del Signore, la ricompensa de’ miei avversari, E di quelli che parlano male contro all’anima mia

21 Ma tu, o Signore Iddio, opera inverso me, per amor del tuo Nome; Liberami, perciocchè la tua benignità è buona.

22 Perciocchè io sono afflitto, e povero; E il mio cuore è piagato dentro di me.

23 Io me ne vo, come l’ombra quando dichina; Io sono agitato come una locusta.

24 Le mie ginocchia vacillano per li miei digiuni; E la mia carne è dimagrata, e non ha più grassezza alcuna.

25 Ed anche son loro in vituperio; Quando mi veggono, scuotono la testa.

26 Aiutami, Signore Iddio mio; Salvami secondo la tua benignità.

27 E sappiano che questo è la tua mano, E che tu, Signore, hai fatto questo.

28 Essi malediranno, e tu benedirai; Si sono innalzati, ma saran confusi, Ed il tuo servitore si rallegrerà.

29 Sieno i miei avversari vestiti di vituperio, Ed avvolti della lor vergogna, come di un mantello.

30 Io celebrerò altamente il Signore colla mia bocca; E lo loderò in mezzo de’ grandi.

31 Perciocchè egli sta alla destra del povero, Per salvarlo da quelli che lo condannano a morte

1 Netylėk, mano gyriaus Dieve.

2 Nedorėlio burna ir klastingojo burna prieš mane atsivėrė. Jie kalba prieš mane melagingais liežuviais.

3 Neapykantos žodžiais jie apsupo mane ir puola mane nekaltą.

4 Už mano meilę jie kaltina mane, bet aš meldžiuosi.

5 Piktu už gera jie man atlygina ir neapykanta už meilę.

6 Atiduok tokį nedorėlių valiai, te šėtonas stovi jo dešinėje.

7 Teisme tebūna jis pasmerktas, jo malda tebūna nuodėmė.

8 Tebūna jo gyvenimas trumpas. Jo tarnystę tegauna kitas.

9 Jo vaikai tepalieka našlaičiais ir žmona­našle.

10 Elgetomis ir benamiais tegu tampa jo vaikai, tebūna jie išmesti iš savų sunaikintų namų.

11 Skolintojas tepasiglemžia jo turtą ir svetimieji jo uždarbį teišgrobsto.

12 Nė vienas jo tenesigaili ir tenebūna kas užjaustų jo našlaičius.

13 Jo palikuonys tesunyksta. Kitoje kartoje teišdyla jų vardas.

14 Viešpats teatsimena jo tėvų kaltes, ir jo motinos nuodėmė tenebūna išdildyta.

15 Tegu nuolat Viešpats juos stebi, kad nuo žemės nušluotų jų atminimą.

16 Nes neparodė jis gailestingumo, bet persekiojo beturtį ir vargšą, kėsinosi nužudyti sudužusį širdyje.

17 Jis mėgo prakeikimą, tegu jis užklumpa jį; jis nemėgo palaiminimo, tebūna jis toli nuo jo.

18 Jis apsivilko prakeikimu kaip drabužiu, todėl kaip vanduo jis teįsisunkia į kūną, kaip aliejus į kaulus.

19 Jis tebūna jam kaip drabužis, kuris dengia jo kūną, kaip juosta, kuria jis susijuosia.

20 Taip tegul užmoka Viešpats mano priešininkams ir tiems, kurie kalba pikta prieš mane.

21 Bet Tu, Viešpatie Dieve, sustiprink mane dėl savojo vardo, gelbėk dėl savo gailestingumo.

22 Aš esu vargšas ir beturtis, mano širdis sužeista.

23 Nykstu kaip šešėlis, mane nešioja kaip vėjas skėrį.

24 Mano keliai nuo pasninko linksta, sulyso mano kūnas.

25 Aš jiems tapau pajuoka. Matydami mane, jie kraipė galvas.

26 Padėk man, Viešpatie, mano Dieve, išgelbėk mane, būdamas gailestingas.

27 Viešpatie, težino jie, jog tai Tavo ranka padarė.

28 Jie tegul keikia, bet Tu laimink! Kai jie pakyla, tebūna sugėdinti, o Tavo tarnas tesidžiaugia.

29 Teapsivelka mano priešininkai nešlove, juos gėda kaip drabužis teapgaubia.

30 Savo burna garsiai girsiu Viešpatį, girsiu Jį minioje.

31 Jis stovi beturčio dešinėje, gina jį nuo pasmerkėjų.