1 Salmo di Asaf. IL Signore, l’Iddio degl’iddii, ha parlato, ed ha gridato alla terra, Dal sol Levante, infino al Ponente.

2 Iddio è apparito in gloria, Da Sion, luogo di compiuta bellezza.

3 L’Iddio nostro verrà, e non se ne starà cheto; Egli avrà davanti a sè un fuoco divorante, E d’intorno a sè una forte tempesta.

4 Egli griderà da alto al cielo, Ed alla terra, per giudicare il suo popolo;

5 E dirà: Adunatemi i miei santi, I quali han fatto meco patto con sacrificio.

6 E i cieli racconteranno la sua giustizia; Perciocchè egli è Iddio Giudice. Sela

7 Ascolta, popol mio, ed io parlerò; Ascolta, Israele, ed io ti farò le mie protestazioni. Io sono Iddio, l’Iddio tuo.

8 Io non ti riprenderò per li tuoi sacrificii, Nè per li tuoi olocausti che mi sono continuamente presentati.

9 Io non prenderò giovenchi dalla tua casa, Nè becchi dalle tue mandre.

10 Perciocchè mie sono tutte le bestie delle selve; Mio è tutto il bestiame che è in mille monti.

11 Io conosco tutti gli uccelli de’ monti; E le fiere della campagna sono a mio comando.

12 Se io avessi fame, io non te lo direi; Perciocchè il mondo, e tutto quello ch’è in esso, è mio.

13 Mangio io carne di tori, O bevo io sangue di becchi?

14 Sacrifica lode a Dio, E paga all’Altissimo i tuoi voti.

15 E invocami nel giorno della distretta, Ed io te ne trarrò fuori, e tu mi glorificherai

16 Ma all’empio Iddio ha detto: Che hai tu da far a raccontare i miei statuti, Ed a recarti il mio patto in bocca?

17 Conciossiachè tu odii correzione, E getti dietro a te le mie parole.

18 Se tu vedi un ladro, tu prendi piacere d’essere in sua compagnia; E la tua parte è con gli adulteri.

19 Tu metti la tua bocca al male, E la tua lingua congegna frode.

20 Tu siedi, e parli contro al tuo fratello, E metti biasimo sopra il figliuol di tua madre.

21 Tu hai fatte queste cose, ed io mi sono taciuto; E tu hai pensato, che del tutto io era simile a te. Io ti arguirò, e te le spiegherò in su gli occhi.

22 Deh! intendete questo, voi che dimenticate Iddio; Che talora io non rapisca, e non vi sia alcuno che riscuota.

23 Chi sacrifica lode mi glorifica, E chi addirizza la sua via, Io gli mostrerò la salute di Dio

1 Galingas Dievas, Viešpats, kalbėjo ir šaukė žemei nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

2 Iš Siono, grožio tobulumo, suspindėjo Dievas.

3 Mūsų Dievas ateis ir netylės: naikinanti ugnis eis pirma Jo, o aplinkui Jį siaus audros.

4 Jis šaukia dangų iš aukštybių ir žemę, kad galėtų teisti savo tautą:

5 "Surinkite mano šventuosius, padariusius sandorą su manimi per auką".

6 Dangus skelbs Jo teisumą, nes pats Dievas yra teisėjas.

7 "Klausyk, mano tauta, Aš kalbėsiu! Izraeli, Aš liudysiu prieš tave! Dievas, tavo Dievas, Aš esu!

8 Ne dėl aukų barsiu tave­deginamąsias aukas visada man aukojai.

9 Man nereikia veršio iš tavo tvarto, nei ožio iš tavo bandos.

10 Mano yra visi miškų žvėrys, gyvuliai ant tūkstančio kalvų.

11 Pažįstu visus kalnų paukščius, ir laukiniai žvėrys yra mano žinioje.

12 Jei alkanas būčiau, nesakyčiau tau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.

13 Argi Aš valgysiu jaučių mėsą, argi gersiu ožių kraują?

14 Aukok Dievui padėką ir ištesėk Aukščiausiajam įžadus.

15 Šaukis manęs nelaimės dieną­tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane".

16 O nedorėliui Dievas sako: "Kodėl tu mano nuostatus skelbi ir savo burna mano sandorą mini?

17 Nes tu nekenti pamokymo ir atmeti mano žodžius.

18 Pamatęs vagį, susitari su juo ir su svetimautojais draugauji.

19 Tavo burna kalba pikta ir tavo liežuvis sako klastą.

20 Tu kalbi prieš savo brolį ir šmeiži savo motinos sūnų.

21 Tu tai darei, ir Aš tylėjau. Tu manai, kad Aš esu toks, kaip tu. Aš tave barsiu ir tavo darbus statysiu tau prieš akis.

22 Susipraskite, kurie pamiršote Dievą, kad nesudraskyčiau jūsų, ir tada nebus, kas jus išgelbėtų.

23 Kas aukoja gyrių, pašlovina mane; o kuris teisingai elgiasi, tam parodysiu Dievo išgelbėjimą".