1 Salmo di Asaf CERTAMENTE Iddio è buono ad Israele, A quelli che son puri di cuore.

2 Ora, quant’è a me, quasi che incapparono i miei piedi; Come nulla mancò che i miei passi non isdrucciolassero.

3 Perciocchè io portava invidia agl’insensati, Veggendo la prosperità degli empi.

4 Perciocchè non vi sono alcuni legami alla lor morte; E la lor forza è prosperosa.

5 Quando gli altri uomini sono in travagli, essi non vi son punto; E non ricevono battiture col rimanente degli uomini.

6 Perciò, la superbia li cinge a guisa di collana; La violenza li involge come un vestimento.

7 Gli occhi escono loro fuori per lo grasso; Avanzano le immaginazioni del cuor loro.

8 Son dissoluti, e per malizia ragionano di oppressare; Parlano da alto.

9 Mettono la lor bocca dentro al cielo, E la lor lingua passeggia per la terra.

10 Perciò, il popolo di Dio riviene a questo, Veggendo che l’acqua gli è spremuta a bere a pien calice,

11 E dice: Come può essere che Iddio sappia ogni cosa, E che vi sia conoscimento nell’Altissimo?

12 Ecco, costoro son empi, e pur godono pace e tranquillità in perpetuo; Ed accrescono le lor facoltà.

13 Indarno adunque in vero ho nettato il mio cuore, Ed ho lavate le mie mani nell’innocenza.

14 Poichè son battuto tuttodì, Ed ogni mattina il mio gastigamento si rinnuova

15 Se io dico: Io ragionerò così; Ecco, io son disleale inverso la generazione de’ tuoi figliuoli.

16 Io ho adunque pensato di volere intender questo; Ma la cosa mi è parsa molto molesta.

17 Infino a tanto che sono entrato ne’ santuari di Dio; Ed ho considerato il fine di coloro.

18 Certo, tu li metti in isdruccioli; Tu li trabocchi in ruine.

19 Come sono eglino stati distrutti in un momento! Come son venuti meno, e sono stati consumati per casi spaventevoli!

20 Son come un sogno, dopo che l’uomo si è destato; O Signore, quando tu ti risveglierai, tu sprezzerai la lor vana apparenza

21 Quando il mio cuore era inacerbito, Ed io era punto nelle reni;

22 Io era insensato, e non aveva conoscimento; Io era inverso te simile alle bestie.

23 Ma pure io sono stato del continuo teco; Tu mi hai preso per la man destra.

24 Tu mi condurrai per lo tuo consiglio, E poi mi riceverai in gloria;

25 Chi è per me in cielo, fuor che te? Io non voglio altri che te in terra.

26 La mia carne ed il mio cuore erano venuti meno: Ma Iddio è la rocca del mio cuore, e la mia parte in eterno.

27 Perciocchè, ecco, quelli che si allontanano da te periranno; Tu distruggerai ogni uomo che fornicando si svia da te.

28 Ma quant’è a me, egli mi è buono di accostarmi a Dio; Io ho posta nel Signore Iddio la mia confidanza, Per raccontar tutte le opere sue

1 Tikrai geras yra Dievas Izraeliui, tiems, kurių širdis tyra.

2 Bet mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano žingsniai.

3 Aš pavydėjau kvailiams, matydamas nedorėlių pasisekimą.

4 Jie nepatiria kentėjimų mirdami, yra kupini jėgų.

5 Jie nevargsta kaip kiti žmonės, jų nepaliečia bėdos.

6 Išdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabužiu.

7 Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis.

8 Jie sugedę ir kalba piktai, iš aukšto grasina smurtu.

9 Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę.

10 Todėl Jo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria.

11 Jie sako: "Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?"

12 Štai tokie yra bedieviai, kurie klesti pasaulyje ir turtėja.

13 Ar veltui saugojau tyrą širdį ir nekaltume ploviau rankas?

14 Aš gi buvau spaudžiamas visą dieną ir plakamas kas rytą.

15 Jei būčiau galvojęs kalbėti kaip jie, būčiau nusikaltęs Tavo vaikų kartai.

16 Aš galvojau, norėdamas tai suprasti, bet nepajėgiau,

17 kol įėjau į Dievo šventyklą ir pamačiau jų galą.

18 Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį.

19 Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio.

20 Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus.

21 Kai mano širdis buvo apkartus ir inkstus varstė diegliai,

22 aš buvau kvailas ir neišmanantis­lyg gyvulys Tavo akivaizdoje.

23 Tačiau aš nuolat esu su Tavimi, Tu laikai nutvėręs mano dešinę ranką.

24 Tu vesi mane savo patarimu ir galiausiai paimsi į šlovę.

25 Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs.

26 Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius.

27 Tikrai, kas toli nuo Tavęs, pražus, Tu sunaikini visus, kurie Tave palieka.

28 Man gera artėti prie Dievo. Viešpačiu Dievu aš pasitikiu, kad pasakočiau apie visus Tavo darbus.