1 Salmo di Asaf, dato al capo de’ Musici de’ figliuoli di Iedutun. LA mia voce s’indirizza a Dio, ed io grido; La mia voce s’indirizza a Dio, acciocchè egli mi porga l’orecchio.

2 Nel giorno della mia distretta, io ho cercato il Signore; Le mie mani sono state sparse qua e là di notte, E non hanno avuta posa alcuna; L’anima mia ha rifiutato d’essere consolata.

3 Io mi ricordo di Dio, e romoreggio; Io mi lamento, e il mio spirito è angosciato. Sela.

4 Tu hai ritenuti gli occhi miei in continue vegghie; Io son tutto attonito, e non posso parlare.

5 Io ripenso a’ giorni antichi, Agli anni da lungo tempo passati.

6 Io mi ricordo come già io sonava; Io medito nel mio cuore di notte, E lo spirito mio va investigando.

7 Il Signore mi rigetterà egli in perpetuo? E non mi gradirà egli giammai più?

8 È la sua benignità venuta meno per sempre mai? È la sua parola mancata per ogni età?

9 Iddio ha egli dimenticato di aver pietà? Ha egli serrate per ira le sue compassioni? Sela.

10 Io ho adunque detto: Se io son fiacco, Egli è perchè la destra dell’Altissimo è mutata

11 Io mi rammemoro le opere del Signore; Perciocchè io mi riduco a memoria le tue maraviglie antiche;

12 E medito tutti i tuoi fatti, E ragiono delle tue operazioni.

13 O Dio, le tue vie si veggono nel Santuario; Chi è dio grande, come Iddio?

14 Tu sei l’Iddio che fai maraviglie; Tu hai fatta conoscere la tua forza fra i popoli.

15 Tu hai, col tuo braccio, riscosso il tuo popolo; I figliuoli di Giacobbe e di Giuseppe. Sela.

16 Le acque ti videro, o Dio; Le acque ti videro, e furono spaventate; Gli abissi eziandio tremarono.

17 Le nubi versarono diluvi d’acque; I cieli tuonarono; I tuoi strali eziandio andarono attorno.

18 Il suon de’ tuoi tuoni fu per lo giro del cielo; I folgori alluminarono il mondo; La terra fu smossa, e tremò.

19 La tua via fu per mezzo il mare, E il tuo sentiero per mezzo le grandi acque; E le tue pedate non furono riconosciute.

20 Tu conducesti il tuo popolo, come una greggia, Per man di Mosè e d’Aaronne

1 Mano balsas kilo į Viešpatį, kai aš Jo šaukiausi. Mano balsas kilo, ir Jis išklausė mane!

2 Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos.

3 Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia.

4 Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti.

5 Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus.

6 Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja:

7 "Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus?

8 Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys?

9 Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?"

10 Aš sakiau: "Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi".

11 Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus;

12 apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus.

13 Dieve, šventas yra Tavo kelias! Kuris dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas?

14 Tu esi stebuklus darantis Dievas, apreiškiantis tautose savo galią.

15 Tu savo ranka išpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus.

16 Pamatę Tave vandenys, o Dieve, pamatę Tave vandenys sudrebėjo, gelmės sunerimo.

17 Iš debesų vanduo pasipylė, pasigirdo padangėse garsas, švilpė Tavosios strėlės.

18 Griaustinis danguje sudundėjo, žaibai apšvietė pasaulį, drebėjo ir virpėjo žemė.

19 Tavo kelias ėjo per jūrą, takas­ per plačius vandenis, kur praėjai­ neliko žymės.

20 Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka.