1 Maschil di Davide, dato al capo de’ Musici sopra Neghinot O DIO, porgi l’orecchio alla mia orazione; E non nasconderti dalla mia supplicazione.
2 Attendi a me, e rispondimi; Io mi lagno nella mia orazione, e romoreggio;
3 Per lo gridar del nemico, per l’oppressione dell’empio; Perciocchè essi mi traboccano addosso delle calamità, E mi nimicano con ira.
4 Il mio cuore è angosciato dentro di me; E spaventi mortali mi sono caduti addosso.
5 Paura e tremito mi è sopraggiunto; E terrore mi ha coperto.
6 Onde io ho detto: Oh! avessi io delle ale, come le colombe! Io me ne volerei, e mi riparerei in alcun luogo.
7 Ecco, io me ne fuggirei lontano; Io dimorerei nel deserto. Sela.
8 Io mi affretterei di scampare Dal vento impetuoso e dal turbo
9 Disperdili, Signore; dividi le lor lingue; Perciocchè io ho vedute violenze e risse nella città.
10 Essa n’è circondata d’intorno alle sue mura, giorno e notte; E in mezzo ad essa vi è iniquità ed ingiuria.
11 Dentro di essa non vi è altro che malizie; Frodi ed inganni non si muovono dalle sue piazze.
12 Perciocchè non è stato un mio nemico che mi ha fatto vituperio; Altrimenti, io l’avrei comportato; Non è stato uno che mi avesse in odio che si è levato contro a me; Altrimenti, io mi sarei nascosto da lui.
13 Anzi, sei stato tu, ch’eri, secondo la mia estimazione, Il mio conduttore, ed il mio famigliare.
14 Che comunicavamo dolcemente insieme i nostri segreti, E andavamo di compagnia nella Casa di Dio.
15 Metta loro la morte la mano addosso, Scendano sotterra tutti vivi; Perciocchè nel mezzo di loro, nelle lor dimore, non vi è altro che malvagità
16 Quant’è a me, io griderò a Dio, E il Signore mi salverà.
17 La sera, la mattina, e in sul mezzodì, io orerò e romoreggerò; Ed egli udirà la mia voce.
18 Egli riscuoterà l’anima mia dall’assalto che mi è dato, E la metterà in pace; Perciocchè essi son contro a me in gran numero.
19 Iddio mi udirà, e li abbatterà; Egli, dico, che dimora in ogni eternità; Sela. Perciocchè giammai non si mutano, E non temono Iddio.
20 Hanno messa la mano addosso a quelli che vivevano in buona pace con loro; Hanno rotto il lor patto.
21 Le lor bocche son più dolci che burro; Ma ne’ cuori loro vi è guerra; Le lor parole son più morbide che olio, Ma son tante coltellate.
22 Rimetti nel Signore il tuo peso, ed egli ti sosterrà; Egli non permetterà giammai che il giusto caggia.
23 Ma tu, o Dio, farai scender coloro nel pozzo della perdizione; Gli uomini di sangue e di frode Non compieranno a mezzo i giorni loro; Ma io mi confiderò in te
1 Dieve, klausykis mano maldos ir nesišalink nuo mano maldavimo!
2 Pažvelk į mane ir išklausyk. Aš blaškaus ir nerimstu
3 dėl priešo balso, dėl nedorėlių siautimo. Jie daro man pikta, užsirūstinę neapkenčia manęs.
4 Širdis dreba mano krūtinėje, mirties siaubai apėmė mane.
5 Mane užklupo baimė ir drebulys, siaubas užpuolė mane.
6 Aš sakiau: "O kad turėčiau balandžio sparnus; išskrisčiau ir būčiau ramus.
7 Toli nuskrisčiau, dykumoje apsinakvočiau.
8 Skubėčiau pasislėpti nuo viesulų ir audrų".
9 Viešpatie, suardyk ir sumaišyk jų kalbas! Mieste mačiau tik smurtą ir vaidus.
10 Dieną ir naktį jie slankioja aplink jo sienas, o viduje neteisybė ir priespauda.
11 Nedorybė viduryje, apgaulė ir klasta gatvėse.
12 Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo.
13 Bet tužmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis!
14 Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus.
15 Juos mirtis teužklumpa! Gyvi į mirusiųjų buveinę tenužengia! Nedorybės jų buveinėse ir tarp jų.
16 Aš šauksiuosi Dievo, ir Viešpats išgelbės mane.
17 Vakare, rytą ir vidudienį melsiuosi ir garsiai šauksiu; Jis išgirs mano balsą,
18 išvaduos mano sielą, grąžins ramybę, apgins nuo puolančių priešų daugybės.
19 Dievas išgirs ir pažemins juos, Jis gyvena nuo amžių. Jie nesikeičia ir Dievo nebijo.
20 Jie pakelia ranką prieš tuos, kurie yra taikoje su jais, laužo duotąjį žodį.
21 Slidesnė už sviestą jų burna, o širdyse karas; žodžiai švelnesni už aliejų, tačiau jie yra nuogi kardai.
22 Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave, Jis niekados neleis teisiajam svyruoti.
23 Tu, Dieve, juos nuvesi į gilią prarają. Žmogžudžiai ir apgavikai žus nė pusės amžiaus nesulaukę. Tačiau aš pasitikėsiu Tavimi.