1 Salmo, dato al capo de’ Musici, de’ figliuoli di Core. UDITE questo, popoli tutti; Porgete gli orecchi, voi tutti gli abitanti del mondo;
2 E plebei, e nobili, E ricchi, e bisognosi tutti insieme.
3 La mia bocca proferirà cose di gran sapienza; E il ragionamento del mio cuore sarà di cose di grande intendimento.
4 Io inchinerò il mio orecchio alle sentenze; Io spiegherò sopra la cetera i miei detti notevoli.
5 Perchè temerò ne’ giorni dell’avversità Quando l’iniquità che mi è alle calcagna m’intornierà?
6 Ve ne son molti che si confidano ne’ lor beni, E si gloriano della grandezza delle lor ricchezze.
7 Niuno però può riscuotere il suo fratello, Nè dare a Dio il prezzo del suo riscatto.
8 E il riscatto della lor propria anima non può trovarsi, E il modo ne mancherà in perpetuo;
9 Per fare che continuino a vivere in perpetuo, E che non veggano la fossa;
10 Conciossiachè veggano che i savi muoiono, E che parimente i pazzi, e gli stolti periscono, E lasciano i lor beni ad altri.
11 Il loro intimo pensiero è che le lor case dimoreranno in eterno, E che le loro abitazioni dureranno per ogni età; Impongono i nomi loro a delle terre.
12 E pur l’uomo che è in onore non vi dimora sempre; Anzi è renduto simile alle bestie che periscono.
13 Questa lor via è loro una pazzia; E pure i lor discendenti si compiacciono a seguire i lor precetti. Sela.
14 Saranno posti sotterra, come pecore; La morte li pasturerà; E gli uomini diritti signoreggeranno sopra loro in quella mattina; E il sepolcro consumerà la lor bella apparenza, Che sarà portata via dal suo abitacolo
15 Ma Iddio riscuoterà l’anima mia dal sepolcro;
16 Non temere, quando alcuno sarà arricchito, Quando la gloria della sua casa sarà accresciuta.
17 Perciocchè, quando egli morrà non torrà seco nulla; La sua gloria non gli scenderà dietro.
18 Benchè egli abbia benedetta l’anima sua in vita sua; E tali ti lodino, se tu ti dài piacere, e buon tempo;
19 Quella verrà là ove è la generazion de’ suoi padri; Giammai in eterno non vedranno la luce.
20 L’uomo che è in istato onorevole, e non ha intelletto, È simile alle bestie che periscono
1 Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai:
2 prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!
3 Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymaiišmanymas.
4 Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.
5 Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,
6 kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?
7 Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.
8 Didelė kaina už sielos išpirkimątiek niekad neturėsi,
9 kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.
10 Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.
11 Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.
12 Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.
13 Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.
14 Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.
15 Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.
16 Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.
17 Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.
18 Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,
19 tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.
20 Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.