1 Jobas tęsė savo palyginimą:2 "O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.3 Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,4 kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.5 Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,6 kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.7 Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,8 jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,9 kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.10 Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.11 Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,12 nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.13 To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.14 Teisumas man buvo rūbas, o teisingumasapsiaustas ir vainikas galvai.15 Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.16 Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.17 Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.18 Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.19 Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.20 Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.21 Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.22 Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.24 Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.25 Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas".
1 Job jatkoi lausuen mietelmiään ja sanoi:3 jolloin hänen lamppunsa loisti pääni päällä ja minä hänen valossansa vaelsin pimeyden halki!4 Jospa olisin niinkuin kukoistukseni päivinä, jolloin Jumalan ystävyys oli majani yllä,5 jolloin Kaikkivaltias oli vielä minun kanssani ja poikani minua ympäröivät,6 jolloin askeleeni kylpivät kermassa ja kallio minun vierelläni vuoti öljyvirtoja!7 Kun menin kaupunkiin porttiaukealle, kun asetin istuimeni torille,8 niin nuorukaiset väistyivät nähdessään minut, vanhukset nousivat ja jäivät seisomaan,9 päämiehet lakkasivat puhumasta ja panivat kätensä suulleen.10 Ruhtinasten ääni vaikeni, ja heidän kielensä tarttui suulakeen.11 Sillä kenen korva minusta kuuli, hän ylisti minua onnelliseksi, kenen silmä minut näki, hän minusta todisti;12 minä näet pelastin kurjan, joka apua huusi, ja orvon, jolla ei auttajaa ollut.13 Menehtyväisen siunaus tuli minun osakseni, ja lesken sydämen minä saatoin riemuitsemaan.14 Vanhurskaudella minä vaatetin itseni, ja se verhosi minut; oikeus oli minulla viittana ja päähineenä.15 Minä olin sokean silmä ja ontuvan jalka.16 Minä olin köyhien isä, ja tuntemattoman asiaa minä tarkoin tutkin.17 Minä särjin väärintekijän leukaluut ja tempasin saaliin hänen hampaistansa.18 Silloin ajattelin: 'Pesääni minä saan kuolla, ja minä lisään päiväni paljoiksi kuin hiekka.19 Onhan juureni vedelle avoinna, ja kaste yöpyy minun oksillani.20 Kunniani uudistuu alati, ja jouseni nuortuu minun kädessäni.'21 He kuuntelivat minua ja odottivat, olivat vaiti ja vartoivat neuvoani.22 Puhuttuani eivät he enää sanaa sanoneet, vihmana vuoti puheeni heihin.23 He odottivat minua niinkuin sadetta ja avasivat suunsa niinkuin kevätkuurolle.24 Minä hymyilin heille, kun he olivat toivottomat, ja minun kasvojeni loistaessa eivät he synkiksi jääneet.