1 Nedorėlio nuodėmė kalba mano širdyje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis.2 Jis pataikauja sau, kai suranda savyje kaltę, kurios reikėtų nekęsti.3 Jo burnos žodžiai­nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.4 Gulėdamas jis mąsto nedorybes, eina negeru keliu, neatsisako pikta.5 Viešpatie, dangų siekia Tavo gailestingumas, Tavo ištikimybė­debesis.6 Tavo teisumas­kaip dideli kalnai, Tavo sprendimai­kaip jūros gelmės. Viešpatie, Tu apsaugai žmogų ir gyvulį!7 Dieve, kokia brangi yra Tavo malonė! Žmonės glaudžiasi Tavo sparnų šešėlyje.8 Jie pasotinami Tavo namų riebalais, Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės.9 Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.10 Tenesibaigia Tavo malonė tiems, kurie pažįsta Tave, ir Tavo teisumas­nuoširdiesiems.11 Teneužkliudo manęs išdidumo koja ir ranka nusidėjėlio tenepastumia manęs!12 Piktadariai krito, buvo parblokšti ir nebeatsikels!