1 Hear this, all ye peoples;

Give ear, all ye inhabitants of the world,

2 Both low and high,

Rich and poor together.

3 My mouth shall speak wisdom;

And the meditation of my heart shall be of understanding.

4 I will incline mine ear to a parable:

I will open my dark saying upon the harp.

5 Wherefore should I fear in the days of evil,

When iniquity at my heels compasseth me about?

6 They that trust in their wealth,

And boast themselves in the multitude of their riches;

7 None of them can by any means redeem his brother,

Nor give to God a ransom for him

8 (For the redemption of their life is costly,

And it faileth for ever),

9 That he should still live alway,

That he should not see corruption.

10 For he shall see it. Wise men die;

The fool and the brutish alike perish,

And leave their wealth to others.

11 Their inward thought is, that their houses shall continue for ever,

And their dwelling-places to all generations;

They call their lands after their own names.

12 But man being in honor abideth not:

He is like the beasts that perish.

13 This their way is their folly:

Yet after them men approve their sayings. [Selah

14 They are appointed as a flock for Sheol;

Death shall be their shepherd:

And the upright shall have dominion over them in the morning;

And their beauty shall be for Sheol to consume,

That there be no habitation for it.

15 But God will redeem my soul from the power of Sheol;

For he will receive me. [Selah

16 Be not thou afraid when one is made rich,

When the glory of his house is increased:

17 For when he dieth he shall carry nothing away;

His glory shall not descend after him.

18 Though while he lived he blessed his soul

(And men praise thee, when thou doest well to thyself),

19 He shall go to the generation of his fathers;

They shall never see the light.

20 Man that is in honor, and understandeth not,

Is like the beasts that perish.

1 Išgirskite visos tautos! Klausykitės visi pasaulio gyventojai:

2 prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!

3 Savo burna skelbsiu išmintį; mano širdies apmąstymai­išmanymas.

4 Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu mįslę.

5 Ko gi man nelaimės dienomis bijoti, kai priešai klastingi apninka,

6 kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais?

7 Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį.

8 Didelė kaina už sielos išpirkimą­tiek niekad neturėsi,

9 kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.

10 Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.

11 Jie nori, kad jų namai pasiliktų per amžius, jų buveinės kartų kartoms, savo vardais jie pavadina žemes.

12 Net ir garbingas žmogus neišlieka: jis panašus į galviją, kuris pražūna.

13 Toks yra kvailai pasitikinčiųjų likimas ir galas jų pasekėjų, kurie pritaria jiems.

14 Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

15 Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane.

16 Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja.

17 Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.

18 Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs,

19 tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius.

20 Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.