1 [To the chief Musician. On Jeduthun. Of Asaph. A Psalm.] My voice is unto God, and I will cry; my voice is unto God, and he will give ear unto me.

2 In the day of my trouble, I sought the Lord: my hand was stretched out in the night, and slacked not; my soul refused to be comforted.

3 I remembered God, and I moaned; I complained, and my spirit was overwhelmed. Selah.

4 Thou holdest open mine eyelids; I am full of disquiet and cannot speak.

5 I consider the days of old, the years of ancient times.

6 I remember my song in the night; I muse in mine own heart, and my spirit maketh diligent search.

7 Will the Lord cast off for ever? and will he be favourable no more?

8 Hath his loving-kindness ceased for ever? hath {his} word come to an end from generation to generation?

9 Hath *God forgotten to be gracious? or hath he in anger shut up his tender mercies? Selah.

10 Then said I, This is my weakness: -the years of the right hand of the Most High

11 Will I remember, -the works of Jah; for I will remember thy wonders of old,

12 And I will meditate upon all thy work, and muse upon thy doings.

13 O God, thy way is in the sanctuary: who is so great a *god as God?

14 Thou art the *God that doest wonders; thou hast declared thy strength among the peoples.

15 Thou hast with {thine} arm redeemed thy people, the sons of Jacob and Joseph. Selah.

16 The waters saw thee, O God, the waters saw thee; they trembled, yea, the depths were troubled:

17 The thick clouds poured out water; the skies sent out a sound, yea, thine arrows went abroad:

18 The voice of thy thunder was in the whirlwind, lightnings lit up the world; the earth was troubled and it quaked.

19 Thy way is in the sea, and thy paths are in the great waters; and thy footsteps are not known.

20 Thou leddest thy people like a flock by the hand of Moses and Aaron.

1 Mano balsas kilo į Viešpatį, kai aš Jo šaukiausi. Mano balsas kilo, ir Jis išklausė mane!

2 Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos.

3 Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia.

4 Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti.

5 Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus.

6 Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja:

7 "Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus?

8 Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys?

9 Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?"

10 Aš sakiau: "Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi".

11 Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus;

12 apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus.

13 Dieve, šventas yra Tavo kelias! Kuris dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas?

14 Tu esi stebuklus darantis Dievas, apreiškiantis tautose savo galią.

15 Tu savo ranka išpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus.

16 Pamatę Tave vandenys, o Dieve, pamatę Tave vandenys sudrebėjo, gelmės sunerimo.

17 Iš debesų vanduo pasipylė, pasigirdo padangėse garsas, švilpė Tavosios strėlės.

18 Griaustinis danguje sudundėjo, žaibai apšvietė pasaulį, drebėjo ir virpėjo žemė.

19 Tavo kelias ėjo per jūrą, takas­ per plačius vandenis, kur praėjai­ neliko žymės.

20 Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka.