1 [To the chief Musician. An instruction; of the sons of Korah.] As the hart panteth after the water-brooks, so panteth my soul after thee, O God.

2 My soul thirsteth for God, for the living *God: when shall I come and appear before God?

3 My tears have been my bread day and night, while they say unto me all the day, Where is thy God?

4 These things I remember and have poured out my soul within me: how I passed along with the multitude, how I went on with them to the house of God, with the voice of joy and praise, a festive multitude.

5 Why art thou cast down, my soul, and art disquieted in me? hope in God; for I shall yet praise him, {for} the health of his countenance.

6 My God, my soul is cast down within me; therefore do I remember thee from the land of the Jordan, and the Hermons, from mount Mizar.

7 Deep calleth unto deep at the noise of thy cataracts; all thy breakers and thy billows are gone over me.

8 In the day-time will Jehovah command his loving-kindness, and in the night his song shall be with me, a prayer unto the *God of my life.

9 I will say unto *God my rock, Why hast thou forgotten me? why go I mourning because of the oppression of the enemy?

10 As with a crushing in my bones mine adversaries reproach me, while they say unto me all the day, Where is thy God?

11 Why art thou cast down, my soul? and why art thou disquieted within me? hope in God; for I shall yet praise him, {who is} the health of my countenance, and my God.

1 Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve!

2 Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?

3 Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: "Kur yra tavo Dievas?"

4 Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje.

5 Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą!

6 Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno.

7 Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas.

8 Dieną apreikš Viešpats savo malonę. Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę.

9 Tarsiu Viešpačiui, savo uolai: "Kodėl pamiršai mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, spaudžiamas priešo?"

10 Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: "Kur yra tavo Dievas?"

11 Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą.