1 Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.

2 Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

3 Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.

4 Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

5 Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.

6 Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.

7 Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.

8 Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.

9 Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.

10 Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.

11 Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.

12 Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.

13 Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.

14 Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

15 ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

16 Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.

17 Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.

18 Aukšti kalnai­laukinėms ožkoms, uolos­triušiams prieglaudą teikia.

19 Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.

20 Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.

21 Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.

22 Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.

23 Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.

24 Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.

25 Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.

26 Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.

27 Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.

28 Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

29 Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

30 Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.

31 Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.

32 Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.

33 Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.

34 Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.

35 Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!

1 Bless, O my soul, Jehovah! Jehovah, my God, Thou hast been very great, Honour and majesty Thou hast put on.

2 Covering himself [with] light as a garment, Stretching out the heavens as a curtain,

3 Who is laying the beam of His upper chambers in the waters, Who is making thick clouds His chariot, Who is walking on wings of wind,

4 Making His messengers -- the winds, His ministers -- the flaming fire.

5 He hath founded earth on its bases, It is not moved to the age and for ever.

6 The abyss! as with clothing Thou hast covered it, Above hills do waters stand.

7 From Thy rebuke they flee, From the voice of Thy thunder haste away.

8 They go up hills -- they go down valleys, Unto a place Thou hast founded for them.

9 A border Thou hast set, they pass not over, They turn not back to cover the earth.

10 Who is sending forth fountains in valleys, Between hills they go on.

11 They water every beast of the field, Wild asses break their thirst.

12 By them the fowl of the heavens doth dwell, From between the branches They give forth the voice.

13 Watering hills from His upper chambers, From the fruit of Thy works is the earth satisfied.

14 Causing grass to spring up for cattle, And herb for the service of man, To bring forth bread from the earth,

15 And wine -- it rejoiceth the heart of man, To cause the face to shine from oil, And bread -- the heart of man it supporteth.

16 Satisfied [are] the trees of Jehovah, Cedars of Lebanon that He hath planted,

17 Where birds do make nests, The stork -- the firs [are] her house.

18 The high hills [are] for wild goats, Rocks [are] a refuge for conies,

19 He made the moon for seasons, The sun hath known his place of entrance.

20 Thou settest darkness, and it is night, In it doth every beast of the forest creep.

21 The young lions are roaring for prey, And to seek from God their food.

22 The sun riseth, they are gathered, And in their dens they crouch.

23 Man goeth forth to his work, And to his service -- till evening.

24 How many have been Thy works, O Jehovah, All of them in wisdom Thou hast made, Full is the earth of thy possessions.

25 This, the sea, great and broad of sides, There [are] moving things -- innumerable, Living creatures -- small with great.

26 There do ships go: leviathan, That Thou hast formed to play in it.

27 All of them unto Thee do look, To give their food in its season.

28 Thou dost give to them -- they gather, Thou dost open Thy hand -- they [are] satisfied [with] good.

29 Thou hidest Thy face -- they are troubled, Thou gatherest their spirit -- they expire, And unto their dust they turn back.

30 Thou sendest out Thy Spirit, they are created, And Thou renewest the face of the ground.

31 The honour of Jehovah is to the age, Jehovah rejoiceth in His works,

32 Who is looking to earth, and it trembleth, He cometh against hills, and they smoke.

33 I sing to Jehovah during my life, I sing praise to my God while I exist.

34 Sweet is my meditation on Him, I -- I do rejoice in Jehovah.

35 Consumed are sinners from the earth, And the wicked are no more. Bless, O my soul, Jehovah. Praise ye Jehovah!