1 Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!
2 Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.
3 Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,
4 neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.
5 Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,
6 kad ir būsimoji kartaateityje gimsiantieji vaikaižinotų ir skelbtų savo vaikams,
7 kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,
8 kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.
9 Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.
10 Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.
11 Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.
12 Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.
13 Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.
14 Jis vedė juos dieną debesimi, o naktįugnies šviesa.
15 Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.
16 Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.
17 Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.
18 Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.
19 Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: "Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?
20 Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?"
21 Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,
22 nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.
23 Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.
24 Iš dangaus Jis pabėrė manąmaistą jiems valgyti.
25 Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.
26 Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia
27 ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.
28 Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.
29 Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.
30 Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,
31 kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.
32 Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.
33 Jie leido dienas tuštybėje, savo metusbaimėje.
34 Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.
35 Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.
36 Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,
37 jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.
38 Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.
39 Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.
40 Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!
41 Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.
42 Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,
43 kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.
44 Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.
45 Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.
46 Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.
47 Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.
48 Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.
49 Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.
50 Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.
51 Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.
52 Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.
53 Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.
54 Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.
55 Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.
56 Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.
57 Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.
58 Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.
59 Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.
60 Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.
61 Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovęį priešo rankas.
62 Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.
63 Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.
64 Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.
65 Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,
66 Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.
67 Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.
68 Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.
69 Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.
70 Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.
71 Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.
72 Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.
1 An Instruction of Asaph. Give ear, O my people, to my law, Incline your ear to sayings of my mouth.
2 I open with a simile my mouth, I bring forth hidden things of old,
3 That we have heard and do know, And our fathers have recounted to us.
4 We do not hide from their sons, To a later generation recounting praises of Jehovah, And His strength, and His wonders that He hath done.
5 And He raiseth up a testimony in Jacob, And a law hath placed in Israel, That He commanded our fathers, To make them known to their sons.
6 So that a later generation doth know, Sons who are born, do rise and recount to their sons,
7 And place in God their confidence, And forget not the doings of God, But keep His commands.
8 And they are not like their fathers, A generation apostate and rebellious, A generation! it hath not prepared its heart, Nor stedfast with God [is] its spirit.
9 Sons of Ephraim -- armed bearers of bow, Have turned in a day of conflict.
10 They have not kept the covenant of God, And in His law they have refused to walk,
11 And they forget His doings, And His wonders that He shewed them.
12 Before their fathers He hath done wonders, In the land of Egypt -- the field of Zoan.
13 He cleft a sea, and causeth them to pass over, Yea, He causeth waters to stand as a heap.
14 And leadeth them with a cloud by day, And all the night with a light of fire.
15 He cleaveth rocks in a wilderness, And giveth drink -- as the great deep.
16 And bringeth out streams from a rock, And causeth waters to come down as rivers.
17 And they add still to sin against Him, To provoke the Most High in the dry place.
18 And they try God in their heart, To ask food for their lust.
19 And they speak against God -- they said: `Is God able to array a table in a wilderness?`
20 Lo, He hath smitten a rock, And waters flow, yea, streams overflow. `Also -- bread [is] He able to give? Doth He prepare flesh for His people?`
21 Therefore hath Jehovah heard, And He sheweth Himself wroth, And fire hath been kindled against Jacob, And anger also hath gone up against Israel,
22 For they have not believed in God, Nor have they trusted in His salvation.
23 And He commandeth clouds from above, Yea, doors of the heavens He hath opened.
24 And He raineth on them manna to eat, Yea, corn of heaven He hath given to them.
25 Food of the mighty hath each eaten, Venison He sent to them to satiety.
26 He causeth an east wind to journey in the heavens, And leadeth by His strength a south wind,
27 And He raineth on them flesh as dust, And as sand of the seas -- winged fowl,
28 And causeth [it] to fall in the midst of His camp, Round about His tabernacles.
29 And they eat, and are greatly satisfied, And their desire He bringeth to them.
30 They have not been estranged from their desire, Yet [is] their food in their mouth,
31 And the anger of God hath gone up against them, And He slayeth among their fat ones, And youths of Israel He caused to bend.
32 With all this they have sinned again, And have not believed in His wonders.
33 And He consumeth in vanity their days, And their years in trouble.
34 If He slew them, then they sought Him, And turned back, and sought God earnestly,
35 And they remember that God [is] their rock, And God Most High their redeemer.
36 And -- they deceive Him with their mouth, And with their tongue do lie to Him,
37 And their heart hath not been right with Him, And they have not been stedfast in His covenant.
38 And He -- the Merciful One, Pardoneth iniquity, and destroyeth not, And hath often turned back His anger, And waketh not up all His fury.
39 And He remembereth that they [are] flesh, A wind going on -- and it returneth not.
40 How often do they provoke Him in the wilderness, Grieve Him in the desolate place?
41 Yea, they turn back, and try God, And the Holy One of Israel have limited.
42 They have not remembered His hand The day He ransomed them from the adversary.
43 When He set His signs in Egypt, And His wonders in the field of Zoan,
44 And He turneth to blood their streams, And their floods they drink not.
45 He sendeth among them the beetle, and it consumeth them, And the frog, and it destroyeth them,
46 And giveth to the caterpillar their increase, And their labour to the locust.
47 He destroyeth with hail their vine, And their sycamores with frost,
48 And delivereth up to the hail their beasts, And their cattle to the burning flames.
49 He sendeth on them the fury of His anger, Wrath, and indignation, and distress -- A discharge of evil messengers.
50 He pondereth a path for His anger, He kept not back their soul from death, Yea, their life to the pestilence He delivered up.
51 And He smiteth every first-born in Egypt, The first-fruit of the strong in tents of Ham.
52 And causeth His people to journey as a flock, And guideth them as a drove in a wilderness,
53 And He leadeth them confidently, And they have not been afraid, And their enemies hath the sea covered.
54 And He bringeth them in unto the border of His sanctuary, This mountain His right hand had got,
55 And casteth out nations from before them, And causeth them to fall in the line of inheritance, And causeth the tribes of Israel to dwell in their tents,
56 And they tempt and provoke God Most High, And His testimonies have not kept.
57 And they turn back, And deal treacherously like their fathers, They have been turned like a deceitful bow,
58 And make Him angry with their high places, And with their graven images make Him zealous,
59 God hath heard, and sheweth Himself wroth. And kicketh exceedingly against Israel.
60 And He leaveth the tabernacle of Shiloh, The tent He had placed among men,
61 And He giveth His strength to captivity, And His beauty into the hand of an adversary,
62 And delivereth up to the sword His people, And with His inheritance shewed Himself angry.
63 His young men hath fire consumed, And His virgins have not been praised.
64 His priests by the sword have fallen, And their widows weep not.
65 And the Lord waketh as a sleeper, As a mighty one crying aloud from wine.
66 And He smiteth His adversaries backward, A reproach age-during He hath put on them,
67 And He kicketh against the tent of Joseph, And on the tribe of Ephraim hath not fixed.
68 And He chooseth the tribe of Judah, With mount Zion that He loved,
69 And buildeth His sanctuary as a high place, Like the earth, He founded it to the age.
70 And He fixeth on David His servant, And taketh him from the folds of a flock,
71 From behind suckling ones He hath brought him in, To rule over Jacob His people, And over Israel His inheritance.
72 And he ruleth them according to the integrity of his heart, And by the skilfulness of his hands leadeth them!