1 Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

2 Taip tekartoja Viešpaties išpirktieji, kuriuos Jis išpirko iš priešo rankos,

3 ir surinko juos iš kraštų: iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų.

4 Po dykumą jie klajojo tuščiais keliais, nerasdami miesto, kur galėtų gyventi.

5 Jie alko ir troško, jų sielos nusilpo.

6 Varge jie Viešpaties šaukėsi, Jis iš sielvartų juos išvadavo.

7 Jis vedė juos teisingu keliu, kad jie nueitų į gyvenamą miestą.

8 Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

9 Jis pagirdė trokštančią sielą, išalkusią sielą pripildė gėrybių.

10 Kurie sėdėjo tamsoje ir mirties šešėlyje, geležimi ir skurdu sukaustyti,­

11 nes buvo sukilę prieš Dievo žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo patarimą,

12 todėl Jis pažemino vargu jų širdis,­ krito, ir niekas jiems nepadėjo.

13 Varge jie šaukėsi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbėjo.

14 Jis išvedė juos iš tamsos ir mirties šešėlio ir sutraukė jų pančius.

15 Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

16 Jis sudaužė varinius vartus ir geležinius skląsčius sulaužė.

17 Kvailiai dėl savo nedorybių ir dėl savo kalčių kenčia.

18 Jiems nebemielas joks valgis, jie priartėjo prie mirties vartų.

19 Varge jie šaukiasi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbsti.

20 Jis siuntė savo žodį ir išgydė juos, iš pražūties juos išlaisvino.

21 Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

22 Teaukoja Jam padėkos aukas ir džiūgaudami teskelbia Jo darbus.

23 Kas laivais plaukia į jūrą, vandenų platybėje prekiauja,

24 tie mato Viešpaties darbus ir Jo stebuklus gelmėse.

25 Jam įsakius, audros pakyla, šiaušiasi bangos.

26 Ligi debesų jie pakyla, į gelmes vėl sminga, širdis jų tirpsta nelaimėje.

27 Jie svirduliuoja ir klydinėja kaip girti, jų jėgos baigia išsekti.

28 Varge jie Viešpaties šaukiasi, Jis iš sielvartų juos išvaduoja.

29 Jis nutildo audrą, nuramina bangas.

30 Tada jie džiaugiasi nurimusia jūra. Jis nuveda juos į geidžiamą uostą.

31 Tegiria jie Viešpatį už Jo gerumą, už Jo stebuklus žmonių vaikams.

32 Jie teaukština Jį tautos susirinkime, tegiria Jį vyresniųjų taryboje.

33 Upes Jis dykuma paverčia, vandens šaltinius­sausa žeme,

34 derlingą žemę paverčia druskynais dėl nedorybių žmonių, kurie joje gyvena.

35 Jis dykumą ežeru paverčia ir sausą žemę­vandens šaltiniais.

36 Jis alkanuosius apgyvendina ten, kad jie įkurtų gyvenamą miestą.

37 Jie apsėja laukus, pasodina vynuogynus, kurie atneša derlių.

38 Jis palaimina juos, ir jų labai padaugėja, jų galvijams neleidžia mažėti.

39 Kai jų sumažėja ir jie pažeminami priespauda, nelaimėmis ir širdgėla,

40 Jis paniekina kunigaikščius ir klaidina juos dykumoje be kelio,

41 bet Jis pakelia vargšą iš nelaimės, padaro gausią kaip bandą jo giminę.

42 Teisieji tai matys ir džiaugsis, o nedorybė užčiaups savo burną.

43 Išmintingasis tai pamatys ir supras Viešpaties malonę.

1 Celebrate l’Eterno, perch’egli è buono, perché la sua benignità dura in eterno!

2 Così dicano i riscattati dall’Eterno, ch’egli ha riscattati dalla mano dell’avversario

3 e raccolti da tutti i paesi, dal levante e dal ponente, dal settentrione e dal mezzogiorno.

4 Essi andavano errando nel deserto per vie desolate; non trovavano città da abitare.

5 Affamati e assetati, l’anima veniva meno in loro.

6 Allora gridarono all’Eterno nella loro distretta, ed ei li trasse fuori dalle loro angosce.

7 Li condusse per la diritta via perché giungessero a una città da abitare.

8 Celebrino l’Eterno per la sua benignità, e per le sue maraviglie a pro dei figliuoli degli uomini!

9 Poich’egli ha saziato l’anima assetata, ed ha ricolmato di beni l’anima affamata.

10 Altri dimoravano in tenebre e in ombra di morte, prigionieri nell’afflizione e nei ferri,

11 perché s’erano ribellati alle parole di Dio e aveano sprezzato il consiglio dell’Altissimo;

12 ond’egli abbatté il cuor loro con affanno; essi caddero, e non ci fu alcuno che li soccorresse.

13 Allora gridarono all’Eterno nella loro distretta, e li salvò dalle loro angosce;

14 li trasse fuori dalle tenebre e dall’ombra di morte, e ruppe i loro legami.

15 Celebrino l’Eterno per la sua benignità, e per le sue maraviglie a pro dei figliuoli degli uomini!

16 Poich’egli ha rotte le porte di rame, e ha spezzato le sbarre di ferro.

17 Degli stolti erano afflitti per la loro condotta ribelle e per le loro iniquità.

18 L’anima loro abborriva ogni cibo, ed eran giunti fino alle porte della morte.

19 Allora gridarono all’Eterno nella loro distretta, e li salvò dalle loro angosce.

20 Mandò la sua parola e li guarì, e li scampò dalla fossa.

21 Celebrino l’Eterno per la sua benignità, e per le sue maraviglie a pro dei figliuoli degli uomini!

22 Offrano sacrifizi di lode, e raccontino le sue opere con giubilo!

23 Ecco quelli che scendon nel mare su navi, che trafficano sulle grandi acque;

24 essi veggono le opere dell’Eterno e le sue maraviglie nell’abisso.

25 Poich’egli comanda e fa levare il vento di tempesta, che solleva le onde del mare.

26 Salgono al cielo, scendono negli abissi; l’anima loro si strugge per l’angoscia.

27 Traballano e barcollano come un ubriaco, e tutta la loro saviezza vien meno.

28 Ma, gridando essi all’Eterno nella loro distretta, egli li trae fuori dalle loro angosce.

29 Egli muta la tempesta in quiete, e le onde si calmano.

30 Essi si rallegrano perché si sono calmate, ed ei li conduce al porto da loro desiderato.

31 Celebrino l’Eterno per la sua benignità, e per le sue maraviglie a pro dei figliuoli degli uomini!

32 Lo esaltino nell’assemblea del popolo, e lo lodino nel consiglio degli anziani!

33 Egli cambia i fiumi in deserto, e le fonti dell’acqua in luogo arido;

34 la terra fertile in pianura di sale, per la malvagità de’ suoi abitanti.

35 Egli cambia il deserto in uno stagno, e la terra arida in fonti d’acqua.

36 Egli fa quivi abitar gli affamati ed essi fondano una città da abitare.

37 Vi seminano campi e vi piantano vigne, e ne raccolgono frutti abbondanti.

38 Egli li benedice talché moltiplicano grandemente, ed egli non lascia scemare il loro bestiame.

39 Ma poi sono ridotti a pochi, umiliati per l’oppressione, per l’avversità e gli affanni.

40 Egli spande lo sprezzo sui principi, e li fa errare per deserti senza via;

41 ma innalza il povero traendolo dall’afflizione, e fa moltiplicar le famiglie a guisa di gregge.

42 Gli uomini retti lo vedono e si rallegrano, ed ogni iniquità ha la bocca chiusa.

43 Chi è savio osservi queste cose, e consideri la benignità dell’Eterno.